Komentaras maždaug toks. Svarbu žmones mokyti, keisti jų požiūrį, šviesti žmonės. Čia šaknys. Labdarą galėčiau pavadinti šaknelėmis. Kai “labdaros gavėjai” supras, žinos ką daryti, kaip daryti. Čia strategijos reikia. O mūsų ego groja “aš galiu išgelbėti” sakyčiau ne “aš galiu”, o “mes galim”. Pasirašau, pritariu. “Crude idea” yra kaip kordinuotai veikti. Kol kas tai “plaukiojantis dalykas”, neblogo sumanymo reikia. Labdara yra neblogai ir tai kartu yra laikina. Ilgiau už laikina, manau yra mokyti žmones - tai nelengvas ir ilgas procesas. Kaip grandininė reakcija užvedi ant “teisingo” kelio. Tačiau ne visus galima užvesti, kiti ieško naudos. Taigi, kad ir kaip aš besvarstyčiau, niekaip nesueina galai kad visi “apsišviestų”, norėtų dorai gyventi. Statomas gyvenimas “ant paprasčiau, greičiau, naudingiau, patogiau” ir neretai nesivadovaujama atsakomybės jausmu. Dėl to efektyvus būdas burtis į community (budizme yra sangha), bendruomenes ir veikti visiem išvien. O labdaros yra neblogai, jos pasėja nedidelį grudėlį ir vėl jį kas nors sumindo (valdžia, karas, egoizmas ir t.t.). Dėl to puoselėti šį grūdėlį, manau reikėtų bendruomenės ir nesibalškyti pramogomis. Teisingas kelias, kiekvieno atskiras kelias, kadangi kiekvienas turi savo “atskirą individualybę, suformuota ir įgimtą”. Įgimtos ar transformuotos įgimtos individualybės pridėjus prie panašios, išeina bendruomenė apie kurią ir turiu galvoj. Svarbu atsisakyti malonumų, o malonumus iškeisti į bendrą viziją. Malonumais galima laikyti - “ilgalikius prasiblaškymu”, grojimas, piešimas, muzikos klausimas.. Yra jausmas, kad vos pradėjus burtis, dirbti ir turėti viziją, “ilgalaikių malonumų nereikės”. Ir kad nesuprastų kai kas neteisingai, kam muzika, grojimas yra atgaiva, paprasčiau juos transformuoti į bendrą tikslą, viziją ir palaipsniui siekti jos. Manau ne vienam muzikantui, tapytojui … tai sukeltu iš karto atsaką į šį pasakymą, galite patikėti, kad pomėgius galima transformuoti. Vėlgi yra “įgimta individualybė ar suformuota laikui bėgant” tačiau ją tučtuojau galima pakeisti, tai skausmingas kartais procesas, tačiau toji siekiamybė, bendruomenės vizija yra stipresnis impulsas. Ir kai tik visi pasiskirsto ir pradeda veikti, vyksta pokyčiai. Tiesiog bendras jungimasis į bendruomene su viziją yra viena iš ateičių. Visiem turėti bendrą viziją gal ir neįmanoma. Daliai įmanoma. Pastaroji dalis jau formuojasi, taičiau pasaulyje yra jos trupiniai išsiblaškę. Galite įsivaizduoti akimirkai, dabar Jūs mąstote ir Jūs žinote, kad dalis Jūsų yra vardas ir pavardė, kita dalis giminytės ryšiai, kita dalis fizinis kūnas, kvepuojantis vienoje ar kitoje valstybėje. Valstybė yra laiko iliuzija, suformuotos sienos, laikui bėgant. Kadangi dėl laiko neapčiuopiamos ribos, valstybė yra reali. Giminystės ryšiai yra tarsi genofondas perduotas iš kartos į kartą. Pastarajį veikia visuomenė, formuodama vertybes ir valstybe gindama jas. Iliuzija ir realybė. Nėra jokios šeimos, nėra valstybės yra vienas individas, kuris pririštas prie visos “neretai neblogos ryšių, sąsajų grandinės”. Ir viskas. Atsirišdami pamatote kitaip.
Filosfinės realybės pabaiga. Realybės pradžia - pasaulyje badą labdara vargiai ar galima išgydyti žvelgiant šiandien. Dėl to anksčiau išvardinta vizija yra tai, kas manau yra įmanoma ir gali išgelbėti dalį.