Liepos 14 d., pirmadienį, 12 val. prie Jungtinės Karalystės ambasados Vilniuje (Antakalnio g. 2), organizacijos PETA („People for the Ethical Treatment of Animals“) nariai primins, kad „geriau jau būti nuogiems, nei su lokio kailiu“. Protestu siekiama paskatinti Jos Didenybę karalienę Elžbietą II bei Jungtinės Karalystės gynybos ministeriją atsisakyti tik dėl grožio naudojamų lokio kailio kepurių, kurias dėvi karališkoji sargyba.

Vilnius - viena iš daugelio Europos sostinių, kurias aplankys PETOS nariai šios vasaros kampanijos metu.

Gyvūnų teisių gynėjai ragina Jos Didenybę karalienę Elžbietą II bei Jungtinės Karalystės gynybos ministeriją liautis remti juodųjų lokių žudymą Kanadoje.

Išsirengdami aktyvistai parodo savo griežtą nepritarimą esamai situacijai ir siekia sustabdyti lokių persekiojimą. Vienai kepurei pagaminti reikia paaukoti mažiausiai vieno lokio gyvybę. Lokių medžioklė žiauri – prieš mirtį jie dažniausiai pašaunami keletą kartų, o tie, kuriems „pasiseka“ pabėgti – mirtinai nukraujuoja. Jeigu nušaunama motina lokė, jos jaunikliai pasmerkiami badui.

^{Nuotraukoje - vienas iš stambesnių Lietuvos gyvūnų teisių aktyvistų protestų prie „Nijolės kailinių“.
foto: Gerbk gyvūnų teises}

„Šiandien mes esame čia tam, kad atskleistume nuogą tiesą apie karališkosios sargybos kepurių kilmę. Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos rankos bus suteptos krauju tol, kol lokiai bus aukojami tik dėl simbolinio aksesuaro. Yra sukurtos puikios dirbtino kailio alternatyvos“, sako PETOS padalinio Europoje (PETA Europe) kampanijos koordinatorė Lauren Bowey, ir priduria: „Tradicijos nepateisina žiaurumo“.

PETOS užsakyta apklausa parodė, kad beveik 80 proc. respondentų nesutinka, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami Kanados lokių žudymui bei karališkosios sargybos kepurių gamybai iš jų kailių. PETĄ palaiko ir tokios įžymybės kaip Pamela Anderson, Pink, Roger Moore, Morrissey, James Cromwell, Twiggy ir kiti. Žvaigždės pasisako už lokio kailio naudojimo kepurėms uždraudimą.

Išsamesnė informacija PETA padalinio Europoje tinklapyje UnbearableCruelty.co.uk.

Kontaktiniai asmenys:

Lauren Bowey +447890056192, el.paštas (EN)
Ieva Vaivaraitė +370 631 24448, el.paštas (LT)

^{foto: SparkyLeigh}

***

^{foto #1: PETA Europe}

Prisijungdami prie tibetiečių išeivių ir taikių pasaulio visuomenininkų akcijų bei norėdami atkreipti dėmesį į nesikeičiančią politinę padėtį Tibete ir Kinijos pasauliui skleidžiamą dezinformaciją, Lietuvos Tibeto rėmimo judėjimo nariai kviečia visus neabejingus Tibeto likimui dalyvauti akcijoje V. Kudirkos aikštėje (buvusi Savivaldybės aikštė, Gedimino prospekte), Vilniuje, liepos 3–4 dienomis, nuo 10 iki 19 valandos. Akcijos metu bus galima susipažinti su Tibeto istorijos faktais ir dabartiniais įvykiais. Norintys galės pasirašyti 2 peticijas, kurių viena skirta LR Vyriausybei ir ES Parlamentui, o kita – asmeniškai LR Prezidentui.

Tibeto laisvės rėmimo grupė akcentuoja, kad Lietuvos laisvės kelyje labai svarbi buvo pasaulio visuomenės parama - ir todėl dabar mes, kaip pasaulio visuomenės nariai, galime paremti laisvės siekiančius tibetiečius.

Jau anksčiau rašėme, kad pavasario akcijų už Tibeto laisvę Vilniuje organizatoriai turėjo šiokių tokių nesklandumų su teisėsauga dėl netyčinio nepaisymo ne visai demokratiškam LR susirinkimo įstatymui. Paradoksas - visuomenės aktyviausi žmogaus teisių aktyvistai dėl savo visai geranoriškų ir logiškų veiksmų patys turi kentėti ir rizikuoti baudomis arba laisvės atėmimu - tuo metu kai kitiems žmonėms, kuriems nerūpi niekas išskyrus savo piniginę ir kurie vietoj įsitraukimo į įvairius aktyvizmus praleidžia savo laisvalaikį nekaltai žiūrėdami televizorių, negresia nieko - nes valstybei ramiau, kai žmogus tyli. Šiuo atvėju valdininkai visiškai neskatina pilietinio sąmoningumo - kuo daugiau tau rūpi kitų problemos, tuo daugiau nemalonės sulauksi iš valstybės.

Ateisim-palaikysim-pasirašysim? Ar skeptiškai nusišypsosime ir nekreipsime dėmesio į kitų rūpesčius?

^{foto: ~FreeBirD®~}

Daugiau apie lietuvišką, o taip pat apie pasaulinį judėjimą už Tibeto laisvę prirašyta bei prifilmuota freetibet.lt svetainėje.

^***

^{iliustracija (torch relay): sąžiningo naudojimo}

Kinijos vyriausybė paskelbė apie planus išimti iš Pekino gatvių 1 milijoną transporto priemonių - pradedant liepos 20-ąją. Taip norima sumažinti oro užterštumą (bei atsikratyti smogų) per šių metų Olimpines žaidynes, kurios prasideda rugpjūčio 8-ąją. Kinija taip pat paskelbė, kad šalies kuro kainos bus pakeltos 18 procentų. Visos šios priemonės turėtų leisti sportininkams kvėpuoti šiek tiek geresniu oru per vasaros žaidimus. Vis gi Australijos lengvosios atletikos komanda kartu su Kanados atletų komanda nedalyvaus atidarymo ceremonijoje būtent dėl to, kad labai susirūpino dėl tokio užteršto oro įtakos sveikatai ir gebėjimui varžytis.
Milijono automobilių pašalinimas iš Pekino gatvių apims ir 70% visų vyriausybinių ir valstybės valdomų transporto priemonių: Pekino valdžia nutarė tik būtiniausioms reikmėms naudoti tarnybinius automobilius.

Pekinas laikomas vienu labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Nedaug atsilieka ir Rusijos sostinė Maskva, kur transporto kamščių problema yra kaip niekad aštri dėl 3 milijonų automobilių miesto keliuose kiekvieną dieną, - tiesa, vietoje to, kad riboti transporto eismą mieste, valdžia paprasčiausiai svarsto tiesti naujus kelius. Tikrai nepasimokė iš Londono, Stokholmo, vokiečių ir kitų miestų bei šalių patirčių. Prisiminkime, kaip skirtingi miestai naudoja skirtingus metodus sumažinti kiek teršimą, tiek automobilių naudojimą (sprendžiant kamščių problemas): tuo metu, kai londoniečiai ir stokholmiečiai turi mokėti specialius mokesčius įvažiuojant į centrines miesto zonas, tam tikri Vokietijos miestai dabar visai neleidžia labiau teršiantiems automobiliams įvažiuoti į miestą, bei riboja nedraugiškų aplinkai automobilių eismą. Jei juodi dūmai, kuriuos išskiria jūsų automobilis, jums yra visai normalus dalykas, įvažiuoti į Berlyną, Kiolną arba Hanoverį, dėja, jums nepavyks. Šiuose trijuose miestuose automobiliai dabar privalo turėti spalvotą teršimo indeksą (žalią, geltoną arba raudoną), kuris parodo transporto priemonės teršimo lygį. Jei jūsų automobilis nėra vertas net raudonos etiketės, galite pamiršti apie įvažiavimą į šiuos miestus - kitaip gresia bauda. Ši reforma Vokietijoje yra laikoma viena stambiausių ir efektyviausių mažinant šalies miestų oro užterštumą, kuris per metus sukelia 75 000 pirmalaikių mirčių šioje šalyje, pasak Vokietijos žaliųjų grupės Deutsche Umwelthilfe. Dar 20 Vokietijos  miestų paseks šiuo pavyzdžiu iki metų pabaigos.

Kai kurie kiti miestai ir šalys irgi neatsilieka: štai sausio 2 dieną Milane (Italija) taip pat įsigaliojo taip vadinamas „Eco-pass“ - teršimo mieste mokestis. Maltos sostinėje, Valetoje, nuo 2007 metų veikia lanksti ir visiškai automatizuota transporto priemonių mokesčių sistema, nukreipta sumažinti automobilių skaičių miesto gatvėse: dėl išankstinio apmokėjimo galimybės, lengvatų gyvenantiems miesto zonoje vairuotojams, mėnesinio arba ketvirtinio apmokėjimo plano pasirinkimo transporto priemonės savininkams ir kitų specifinių savybių ši sistema neseniai pelnė geriausią Europos transportinės strategijos apdovanojimą. Singapūras bei Norvegijos Bergeno miestas jau keletą dešimtmečių renka „auto susigrūdimo“ mokesčius, o štai neseniai ir Madrido valdžia atskleidė planus sukurti žemų emisijų zoną centrinėje miesto dalyje, kur būtų uždrausti labiausiai teršiantys automobiliai: ši sistema būtų labai panaši į jau įgyvendintus reguliavimus Vokietijos miestuose - jei šie planai virs tikrove, nuo 2010 metų tik atitinkantys „Euro III“ (ar aukštesnio) emisijų standarto automobiliai būtų leidžiami centrinėje miesto dalyje.

Įdomu, ar Vilniaus miesto valdžia žino apie kamščių ir oro užterštumo problemą mieste? Jei taip,  būtų puiku, jei būtų pradėtas efektyvus automobilių eismo ribojimas (o ne vien amžinos kalbos apie Vilniaus metro). O jei nežino - tai gal reikia atkreipti valdininkų dėmesį? Kad ir parašius greitą e-paštą vicemerui arba paskambinus atsakingiesiems už Vilniaus miestą telefonu (8 5)  211 2000 ir papasakojus šį bei tą?

***

^{foto (1): chris_drackett, foto(3): dimitridf}

Išgirdę, kad, pavyzdžiui, kažkas skalbia rūbus riešutais, paprastai žmonės nustemba – juk skalbimui yra naudojami tam reikalui sukurti milteliai. Jie šį darbą atlieka geriausiai, veiksmingiausiai, tiesiog „-ausiai“. Taip, galbūt mūsų patalynė po skalbimo kvepia pušimis arba jazminais, galbūt ji yra „akinamai balta“, tačiau ar tai yra būtinybė, be kurios negalime gyventi švariai ir maloniai? Ar ne per didelė įprastųjų miltelių kaina mūsų sveikatos bei aplinkos atžvilgiu?

Viskam yra alternatyvos

Visiems žinomas ir įprastas skalbimo būdas „skalbimo milteliai + skalbimo mašina“ gali likti tas pats ir skalbimo rezultatai bus tokie patys, tačiau iš Jūsų buto į aplinką nepateks nė lašas pavojingų cheminių medžiagų ir jūsų kūnas neturės sąlyčio su jomis. Tereikia pasidomėti alternatyviomis skalbimo priemonėmis, kurios galbūt yra neįprastos, galbūt kartais brangesnės (arba atvirkščiai), tačiau šiuo metu žalesnis gyvenimas reiškia paieškas ir bandymus. Taigi…

Muilo riešutai

Šią skalbimo priemonę jau gali išbandyti ir lietuviai. Tereikia nusipirkti Kinijoje, Himalajų papėdėse augančio medžio (Sapindus mukorossi) vaisių, o tiksliau, riešutų lukštų, sudėti juos į medvilninį maišelį ir įdėti jį į skalbimo mašiną kartu su skalbiniais (šie riešutai buvo platinami Klaipėdoje, parduotuvėje „Euvalita”, Priestočio g. 1A., tačiau ar šis „taškas“ tebegalioja – nežinome). Neteigsime, kad jie išskalbia visas dėmes. To negali ir paprasti milteliai, skirtingai nei mus bando įtikinti kai kurie jų gamintojai. Tačiau muilo riešutai neteršia aplinkos, „nepadovanoja“ mums dar vienos vienkartinės plastiko pakuotės, nekelia grėsmės mūsų sveikatai.

Šį skalbimo būdą dažniausiai renkasi dviejų rūšių žmonės: pirmieji yra „žaliai“ mąstantieji, kuriems rūpi jų veiksmų įtaka aplinkai, antrieji – alergiški įvairioms cheminėms medžiagoms žmonės. Šių riešutų putojimą ir skalbiančias savybes sukelia juose esančios medžiagos saponinai, kurie, kaip jau senovėje žmonės pastebėjo, padeda pašalinti nešvarumus ir dėmes. Sapo lotyniškai reiškia muilą. Todėl nėra ko stebėtis lotyniškuoju šio medžio pavadinimu Sapindus mukorossi. Muilmedžio ekstraktai yra naudojami šampūnų bei kitų produktų gamyboje. Savaime suprantama, kad tai, jog produktas yra natūralus ir neteršiantis, nereiškia, kad jis yra 100 % ekologiškas. Nežinia, kaip muilmedžiai auginami, tačiau akivaizdu, jog nuo Indijos iki Amerikos arba Europos yra gana didelis atstumas, taigi pervežimo problema yra tuo pačiu ir aplinkosauginė problema. Nejaugi neturime nieko skalbiančio ir natūralaus čia pat, Lietuvoje?

Putojantys augalai mūsų krašte

Lietuvoje taip pat yra augalų, turinčių saponinų, kai kurie jų yra reti, tačiau kiti – nesunkiai aptinkami mūsų pievose ar net gėlių darželiuose. Mažais kiekiais saponinų rasite daugelyje augalų, tačiau šiek didesnį kiekį turi šie augalai: vaistinės putokšlės (Polygala senega), mėlynieji palemonai (Polemonium coeruleum), pavasarinės raktažolės (Primula veris), dirviniai asiūkliai (Equisetum arvense), vaistiniai putokliai (Saponaria officinalis), plikieji skleisteniai (Herniara glabra).

Tačiau net žinant šiuos augalus ir jų savybes, kurios, sprendžiant iš lietuviškųjų pavadinimų, buvo ne paslaptis ir mūsų protėviams, kyla klausimas, kaip šiuos augalus naudoti skalbimui. Šis bei tas vis dėlto yra žinoma.

Norint skalbimui naudoti vaistinių putoklių šakniastiebius, reikia juos susmulkinti ir sudžiovinti. Paskui 20 minučių virinti vandenyje (1 litro šakniastiebių nuoviro užtenka 10 litrų vandens). Atšaldžius ir nukošus nuovirą į jį jau galima merkti skalbinius ir palikti mirkti parai laiko. Po to – įpilama šiek tiek šilto vandens, išskalbiama, išskalaujama. [Receptas iš forumo Esu tiems, kam esu - sveikas ir natūralus gyvenimo būdas]

Kaštonai irgi skalbia

Skandinavijos šalyse žmonės iš kaštono vaisių išmoko daryti skalbimo priemonę, o likučius sunaudoti maistui. Sumaltus kaštonų vaisius užpila šiltu vandeniu su trupučiu sodos, laiko parą, , paskui nusunkia ir gauna pačią ekologiškiausią skalbimo priemonę vilnai ir šilkui skalbti. Likusią kaštonų masę daug kartų perplaudavo vis nauju vandeniu ir dėdavo į kepamą duoną.

Eko-kamuoliai

Augalai skalbimui buvo naudojami nuo seno ir įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Kiek tokios priemonės veiksmingos, kiek ne – reikia klausti tai išbandžiusių žmonių (komentaruose galite pasidalinti savo bandymais ir patirtimi).

Tačiau pasaulinėje rinkoje yra ekologiškų skalbimo būdų, kurie sukurti visai neseniai ir tebėra tobulinami. Pavyzdžiui, dėl daugelyje apylinkių esančio „kieto“ vandens bet koks skalbimas tampa sudėtingesnis, nesvarbu, ar naudojate įprastas skalbimo priemones, ar muilo riešutus. Juk ne veltui be skalbimo miltelių atskirai prekiaujama ir vandens minkštikliais. Kaip jų pakaitalas yra išrasti magnetiniai eko-kamuoliai kurie vandenyje sukelia jonizacijos procesus ir tai esą minkština vandenį. Naudojant eko-kamuolius prireikia daug mažiau skalbimo priemonių. Interneto svetainėje Sveiki Produktai siūloma įsigyti tokius eko-kamuolius, kurie „skalbia“ be skalbimo miltelių.

Moteris, išbandžiusi juos pati, rašo:

Skalbia neblogai, tik nepašalina dėmių ir nebalina baltų rūbų. Bet manau, kad tai ekologiškiausia, ką šiuo metu turime. Aš jais skalbiu tamsius ir margus bei vienspalvius rūbus, prieš tai dėmes praplovusi muilu. O baltus rūbus, pavyzdžiui, medicininius chalatus, skalbiu „Amway“ milteliais (gal vėliau, kai turėsiu daugiau laiko, grįšiu prie chalatų virinimo, kaip studijų laikais. Tuomet visai nebereikės miltelių). - Ingrida

Ekologiškos, bet įprastos skalbimo priemonės

Vis dėlto tiems, kurie nėra linkę eksperimentuoti, o tiesiog nori įsigyti įprastai naudojamų miltelių, taip pat yra alternatyvų. Jau yra įmonių, atvežančių į Lietuvą skalbimo miltelių, tinkančių alergiškiems žmonėms, nepavojingų sveikatai ir lengvai suyrančių gamtoje. Informaciją apie juos galite rasti interneto svetainėse www.rasakila.lt bei www.sanga.lt. Net paprastuose prekybos centruose galima išsirinkti „žalesnių“ skalbimo priemonių. Renkantis miltelius, reikia perskaityti jų sudėtį. Kuo mažiau putojimą sukeliančių cheminių medžiagų, kuo mažiau kvepiančiųjų komponentų, tuo saugiau ir sveikiau. Lietuvos alergologų nuomone, geriausia naudoti lietuviškus skalbimo miltelius (juose esą nėra chloro) arba, pavyzdžiui, „Ringuvos” muilo lakštelius. Ūkinis muilas - geriausia vaikiškų drabužių ir patalynės skalbimo priemonė, mat jame nėra alergiją sukeliančių medžiagų ir cheminių priedų.

***

^{foto (1): Dazed81}

Vienas iš galimų sprendimų mažinant triukšmą, kamščius ir CO2 taršą mieste galėtų būti velomobilių ir velotaksi populiarinimas. Štai Stokholmas neseniai tapo dar vienu miestu, kur šiltesniu metų laiku vietoje įprastos kelionės automobiliu iš taško A į tašką B galima nuvažiuoti štai tokiu taksi:

^{foto: green-blog.org}

Tokių taksi jau yra Toronte, Dubline, Berlyne, Niujorke, Barselonoje, Berline, Tokijuje, Seule, Helsinkyje, Romoje, Atėnuose, Kopenhagoje, Londone, Vienoje, Milane, Taline, ir, kaip bebūtų keista, įdėja yra bandoma ir Vilniuje (žr. nuotrauką žemiau) - tiesa, kainos Lietuvoje yra beveik skandinaviškos: už 15 pasivažinėjimo minučių reikia pakloti 10 LTL, tuo tarpu Stokholme (kur vidutinis uždarbis siekia 9,800 LTL) kaina tėra 40 švediškų kronų (mažiau nei 15 LTL).

^{foto: Lee Fenner}

Nors velotaksi yra varomi žmogaus jėga (pedalais), pastaruoju metu juose dažnai įtaisomi ir elektriniai įrengimai, sumažinantys kojų apkrovą, - elektros pagalba sustiprinamas ratų sukimasis. Ši sistema panaudojama važiuojant į įkalnę. Maksimalus velotaksi greitis paprastai yra 25 kilometrai per valandą, nors vidutinis - perpus mažesnis. Kitaip nei automobiliai, velotaksi neteršia atmosferos, neskleidžia didelio triukšmo, yra mažesnė tikimybė sukelti pavojingą avarinę situaciją.

Lietuvoje velomobilius 1975-1990 m. aktyviai propagavo doc. dr. Vytautas Dovydėnas; pasak jo, jie turėję ne tik pradėti naują dviračių erą, bet ir iš miestų dalinai išstumti automobilius.

Ką gi, dabar mums tiktai reiktų kokių nors pedalais varomų krovininių ekomobilių ir gal tuomet ne viskas butų prarasta kovoje už švarią ir tinkamų oro sąlygų homo sapiens sapiens rūšiai gyventi planetą.

Švaresnis ir jaukesnis miestas, beje, reiškia ne tik dviračių kultūros populiarinimą, bet ir mūsų pasirinkimus perkant automobilį: sąmoningam žmogui tikrai nesuprantamas visureigių mieste buvimas, kuris pagimdo pačias įvairiausias aktyvizmo formas - nuo skandinavų miesto indėnų, nuleidinėjančių džipams padangas, iki britų, kurie 4×4 savininkams palikinėja štai tokius linksmus įspėjimo kvitus: jų tikslas yra paprasčiausiai informuoti šių monstrų vairuotojus apie ekologinę žalą, kurią sukelia prastiems keliams skirti automobiliai. Žinoma, tokiam švietimui jie naudoja ir internetą, o aktyvistus galima išvysti kad ir šiame video: green.tv/alliance_ticketing.

Gal ir Lietuvoje greit bus tokių akcijų?

Gali būti tikrai įdomu mieste pasivažinėti su dviračiu - tarkime, galima sudalyvauti Kritinėje Masėje… arba pasibarti su visuomeninio transporto vairuotojais. Dviejų įvykių pavyzdžių pagalba pabandysiu paanalizuoti važinėjimosi dviračiu Vilniaus mieste ypatumus.

^{foto: Stonis}

Praeitą savaitę buvau Vilniuje, kur, be viso ko, sudalyvavau Kritinėje Masėje. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vykstantis renginys šį kartą surinko, kaip teigiama, apie 1000 dviratininkų - Lietuvai tai turbūt yra rekordinis skaičius. Praktiškai, viskas buvo puiku - bet ir ne tobula. Nors matyti vienoje vietoje tiek daug dviratininkų, jaunų ir senų, išties buvo įspūdinga, kai kurie dalykai vis tik nepatiko - o būtent:
- važiavimas per raudoną šviesą
jei KMistai sako, kad „Mes ne blokuojame gatvių eismo – mes esame eismo dalis!“, tada reiktų važiuoti pagal kelių eismo taisykles. Kritinės Masės dviratininkai kolonos pradžioje taisyklių kuo puikiausiai laikėsi - tačiau kolonos viduryje ir pabaigoje, rodos, taisyklių nebuvo paisoma. Iš tikrųjų, tai iš dalies ir suprantama: jei kolonos viduriukas ir galas sustotų ant raudonos šviesos, atsirastų tarpai, ir visa Kritinė Masė tokiu atvėju nebūtų jau tokia vieninga. Jei vis tik norima važiuoti per raudoną šviesą ir nedaryti tarpų dviratininkų kolonoje, reikėtų renginį derinti su policija, nes kitaip yra prieštaraujama pagrindiniam Kritinės Masės šūkiui bei principui.
- važiavimas priešpriešine eismo juosta
Tai yra išsidirbinėjimas. Maža to, kad tai neretai pavojinga patiems dviratininkams, tai taip pat daro nekokį įvaizdį Kritinei Masei, bei iššaukia papildomas problemas su policija. O problemų su Lietuvos policijos pareigūnais jau ir taip būta - kam dar provokuoti? Manau, kiekviena Kritinė Masė turi turėti savų „reguliatorių“, kurie galėti nuraminti pasitaikančius puspročius.

Tačiau bendrai paėmus - išties šaunuoliai lietuvaičiai, šią seną Kritinės Masės tradiciją, kilusią San Franciske, perėmę įgyvendinti bei propaguoti ir Lietuvoje - žiniasklaidoje vis daugiau skiriama jai dėmesio, o ir dviratininkų forumuose tai yra viena aktyviausių temų.

Propaguoti dviračių kultūrą Lietuvai žūtbūt reikia - kad ir prisiminus didžiulius automobilių kamščius sąlyginai nedideliame Europos mieste, Vilniuje, arba galvojant apie anglies dioksido sumažinimą. Tačiau Lietuvos valdžiai ar policijai tai nelabai rūpi. Štai pabandykime pasivažinėti visuomeniniu transportu - imant vidun ir dviratį. Žinoma, gal tai atrodo nelogiška, ir nėra tokia jau aktuali daugeliui problema, tačiau pripažinkime: dažnai važinėjantiems dviračiais kartais iškyla šioks toks poreikis sėsti į autobusą kartu su savo plieniniu draugu; na, pvz., esant mieste, jūsų dviračiui kažkas sulūžo, ir jūs, aišku, nenorite palikinėti jo mieste iki kitos dienos (ek, tie nerimstantys vagišiai); arba jūs patys susižeidėte ir negalite važiuoti dviračiu tolimas distancijas tarp didelio miesto mikrorajonų; arba įsivaizduokime ponią, kuri mėgsta važinėtis dviračiu, bet štai vakare grįžtant iš darbo jai reiktų įveikti, tarkim, Šeškinės kalną Vilniaus mieste - gal kam ir nė motais, o štai kitam, žiūrėk ir „visai motais“; arba dar kas nors, kad ir ne visai svarbaus, bet vis tik: pvz., mano atvėju, praėjusį ketvirtadienį, gegužės 29 d., vakare, apie 23.00, kartu su drauge nutarėme vykti iš centro (Užupio st.) į Fabijoniškes, ir kadangi buvau su dviračiu, o ji - ne, nutarėme dviese važiuoti autobusu. Įlipę į 10-to maršruto pustuštį autobusą (žemagrindį, autobuso nr. 501), kuriame buvo kuo puikiausia vieta dviračiui pastatyti, išgirdome iškart nemalonų vairuotojo burbėjimą bei jo neaiškiai reiškiamus ir iš dalies sarkastiškus reikalavimus išlipti iš autobuso (kaip mes supratome), nes, mat, dviračiui čia ne vieta. Pasakiau, kad turiu talonėlį ir važiuosiu netrukdydamas su savo dviračiu keleiviams (kurių vėlai vakare buvo visai nedaug); vairuotojas dar kažką suburbėjo ir palaukė, turbūt galvodamas, kad mes vis tik pasiduosime ir išlipsime - tačiau tam neįvykus pradėjo važiuoti.

^{foto: Andreas Solberg}

Perskaičius Vilniaus visuomeninio transporto tinklapyje esančias VAŽIAVIMO MARŠRUTINIAIS AUTOBUSAIS IR TROLEIBUSAIS TAISYKLES, tampa aišku, kad vairuotojas neturėjo šitaip elgtis. Visų pirma, yra sakoma (cituoju taisykles):

II. Vežėjo pareigos ir atsakomybė:
4. Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs [...]

Vairuotojas nebuvo nei paslaugus, nei rūpestingas - nemaloniai priekaištavo ir sugadino nuotaiką; jei su manimi tą vakarą važiuotų mano draugai užsieniečiai, jie turbūt nepatikėtų, kad Vilniaus visuomeninio trasporto vairuotojai pasitinka keleivius aštriomis, sarkastiškomis replikomis ir aiškiai duoda suprasti, kad kai kurie keleiviai (kad ir tvarkingai besielgiantys) yra nepageidaujami viešajame transporte (kai tuo pačiu metu autobusuose vakarais beveik visada būna visiškai girtų tipažų, kas iš esmės yra draudžiama važiavimo visuomeniniu transportu taisyklių!) Po tokių įvykių tikrai norisi kuo mažiau turėti bendro su važinėjimu autobusais.

Antra, niekur nėra aiškiai pasakyta, kad imti dviratį į autobusą yra draudžiama (nebent savaip interpretuojant dviprasmybes važiavimo autobusais taisyklėse) - todėl vairuotojas neturėjo teisės reikalauti išlipti iš autobuso. Štai taisyklės:

V. Bagažo vežimas:
22. Keleivis turi teisę nemokamai vežti rankinį bagažą, neužimantį papildomos keleivio vietos.
23. Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Aš sutinku pažymėti papildomą talonėlį dviračiui, jei važiavimas su juo traktuojamas kaip dar vienos, papildomos keleivio vietos užėmimas.

Dar 25-ame punkte pasakyta, kad „Autobusais ir troleibusais draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, radioaktyvias medžiagas, suspaustas ir suskystintas dujas (išskyrus dujas nešiojamuose balionuose), smailius, aštrius, griozdiškus, trukdančius keleiviams daiktus, nesuvyniotus arba be dėklų šaunamuosius ginklus, daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės sėdynes arba keleivių drabužius“, tačiau vargu ar frazė „trukdančius keleiviams daiktus“ yra aktuali ir taikytina dviračiams tuo atvėju, kai imi dviratį į pustuštį autobusą, o „griozdiški daiktai“ skamba labai jau neapibrėžtai ir man asmeniškai asocijuojasi su baldų ir panašių daiktų pervežimu - bet tikrai ne dviračio.

Pasidomėjau, kokia situacija yra Stokholme, Švedijoje: pasirodo, imti dviračius į Stokholmo autobusus ir metro traukinius išvis negalima (su nedidele išimtimi tam tikro tipo miesto/priemiesčių traukiniams): kodėl, taisyklėse nėra rašoma, o paskambinus paaiškina, kad „tada daug dviratininkų kištų savo dviračius į autobusus - būtent to norima išvengti.“ Nežinau, ar sako iš patirties, ar tik šiaip taisyklių dėl taisyklių prigalvoja. Kitą vertus, vaikų vežimėlius ir bagažus (ne tik rankinius) į autobusus imti galima, ir už tai net nėra imamas papildomas mokestis, kaip tai daro Vilniaus autobusuose.

Nors visa tai - gal ir menkniekiai.

Žymiai svarbesnis klausimas - kada Lietuvoje bus pagaliau investuota į dviračių takus… bei į vairuotojų kultūrą?

***

^{foto: Bikes on Transit (2), So gesehen. (4)}

Liz ir Markas iš Exotic World Gifts keliavo Azijoje ieškodami rankdarbiais užsiimančių amatininkų savo sąžininga prekyba paremtam verslui, kai vieną dieną pateko į prieglobsčio stovyklą drambliams Šiauriniame Tailande. Su nešiojama vaizdo kamera jie nufilmavo dramblį, kuris tobulai meniškai nutapė paveikslą. Po kelių mėnesių filmukas atsidūrė YouTube svetainėje ir tapo ne tik vienu iš populiariausių ten esančių, bet ir dar vienu įrodymu, kad gyvūnai turi daugiau gabumų, nei dažnas mūsų galėtų įsivaizduoti.

Žr. šią vaizdo medžiagą.

Tokie vaizdai iš tikrųjų priverčia sustoti ir susimąstyti: šiuo atveju žmonės buvo giliai paliesti ir apstulbę; ir turbūt daugeliui mūsų po tokių vaizdų tenka iš naujo vertinti mūsų santykį su gyvūnais ir planeta.

Liz ir Markas susipažino su šios stovyklos, kuri globoja dramblius, nukentėjusius nuo blogo elgesio Birmoje ir Tailande, gyvūnus mylinčia savininke, kuri guodėsi, kad net ir jos dramblių prieglauda yra galiausiai sugretinama su kitomis stovyklomis, kur yra toleruojama tam tikra prievarta prieš gyvūnus. Keista įsivaizduoti, kad štai, šis mielas drambliukas vienoje gyvenimo situacijoje yra puikus menininkas, o kitoje - jau grandinėmis prie stulpų prirakintas vergas… Tad Liz ir Markas dabar yra įsitraukę į altruistinę veiklą, skirdami savo pinigus ir laiką dramblių gelbėjimui nuo žiauraus elgesio ir juos žalojančių treniravimo praktikų.

Tai - tik vienas pavyzdys to, kaip protauja gyvūnai ir kaip tai įkvepia žmones veikti. Nes, pasirodo, ne taip jau ir toli esame nutolę nuo gyvūnų. Bent jau tikrai ne taip toli, kad elgtumėmės su jais kaip su daiktais - būtent taip šiuolaikiniai įstatymai dažnai apibūdina gyvūnus.

O juk gyvūnų „protavimo“ pavyzdžių galima surasti tikrai nemažai.

Afalinos (delfinai) viena į kitą gali kreiptis vardais ir, be žmonių, yra vieninteliai žinoma gyvūnų rūšis, turinti tokią tapatybę. Gorila Koko supranta virš 2000 angliškų žodžių bei moka virš 1000 gestų kalbos ženklų, o jos IQ testo įvertinimas žmogiškojoje skalėje - tarp 70 ir 95 (kai 100 laikoma vidutiniu rezultatu). Kai kurios varnos (ypatingai Corvus moneduloides) sugeba sukurti ir/arba pasinaudoti įrankiais maistui pasiekti - tai savybė, iki tol žinoma tik tarp žmonių bei žmogbeždžionių. Drambliai pagal kvapą atskiria nedraugiškus žmones. Ir t.t.

Gyvūnai yra protingesni negu jūs galvojate - taip kovo mėnesį rašė „National Geographic“ savo straipsnyje „Animal Minds“, kuriame buvo pateikta ir daug aukšto gyvūno intelekto pavyzdžių. Ir nors mes vis dar galvojame, kad tik šunys ir katės nusipelno būti amžinais mūsų gyvenimo palydovais, nes „oj kaip gražiai jis ant dvejų kojų atsistojo“, arba „o mano šuo pagal komandą atneša man šlepetes“, mes turime pripažinti, kad skirtumo tarp mūsų taip mylimų šunų ir kitų gyvūnų nėra daug: kai kurių intelektas net viršija augintinių intelektą (pvz., kiaulių), tačiau nepasydami to, mes paverčiame juos produktais, tam kad patenkintume visiškai nebūtinas reikmes, ir vadiname save civilizuota visuomene.

Kartais tikrai sunku pasakyti, kas yra civilizuotesnis - žmogus ar gyvūnas.

***
Papildomi skaitiniai:

„Dramblių gyvenimas“ - mažiesiems skirta knygelė apie cirkus su gyvūnais

Straipsniai: Gyvūnų teisės

blogas.lt/gyvunuteises

***

^{foto: whorange}

Šiandien pabandysime išanalizuoti Redos Baltinaitės straipsnį „Vegetarizmas - ne visada į sveikatą“ dienraštyje „Klaipėda“; straipsnis parengtas pagal gydytojos-dietologės Aušros Jauniškytės rekomendacijas bei buvo perpublikuotas alfa.lt, delfi.lt ir bernardinai.lt svetainėse.

Kaip dienraščiui „Klaipėda“ pasakojo Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė, žmonėms, tvirtai apsisprendusiems tapti vegetarais, reikėtų atidžiai rinktis produktus ir valgyti kuo įvairesnį maistą. Įvairus valgiaraštis gali padėti išvengti daugelio vegetarų tykančių ligų.
Įvairus maistas, žinoma, svarbu, tačiau jį rekomenduojama valgyti ne tik vegetarams, bet ir visiems žmonėms. Sunku įsivaizduotį sveiką vegetarą, valgantį vien bulves ar makaronus; lygiai taip pat sunku įsivaizduoti sveiką visavalgį, apribojantį savo valgiaraštį dešrelėmis ir traškučiais. Kai kalbama apie maisto įvairumą, tai nereiškia, kad jis turi būti ir augalinės, ir gyvūninės kilmės: veganai ir vegetarai turi didelį maisto pasirinkimą, o mitybos specialistų organizacijos ir sveikatos ministerijos pabrėžia, kad pilnavertiška mityba augaliniais produktais užtikrina visų būtinų medžiagų gavimą^{1 2}.

A.Jauniškytės teigimu, mėsos atsisakiusio žmogaus organizmui pradeda stigti pagrindinių mikroelementų: geležies, cinko ir vario. Tada ima varginti silpnumas, lūžinėja nagai, slenka plaukai, sausėja oda. Atsisakius jūros produktų, kiaušinių, lėčiau gyja žaizdos, gali atsirasti odos pažeidimų.
Geležis, cinkas, varis ir kiti mikroelementai pakankamais kiekiais aptinkami ne tik mėsoje, bet ir daugybėje augalų³. Keista, kad dietologė mėsos atsisakymą iš karto susieja su šių mineralų trūkumu ir būsimomis ligomis, tačiau neužsimena, jog tas pačias medžiagas galima nesunkiai gauti ir iš kitur. Taip pat neįprasta, kad A.Jaunuškytė šioje vietoje mini varį, kurio gausumu mėsa nepasižymi ir geriausias jo šaltinis yra augaliniai produktai.
Panašiai ir su minimais jūros produktais bei kiaušiniais. Žaizdų gyjimui bei odos pažeidimų atsiradimui įtakos turi tam tikros maistinės medžiagos, kurias galima gauti ne tik iš gyvūninių produktų. Pavyzdžiui, odai teigiamą įtaką darančio vitamino B2 100 gramų pievagrybių yra tiek pat, kiek ir tokiame pačiame kiekyje kiaušinio.
Detalesnė informacija - dokumente „Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje“: geležis, cinkas, varis.

Nevartojantiems pieno ir jo produktų ima trūkti kalcio, o dėl jo trūkumo susergama osteoporoze - kaulų retėjimu.
Grūdai, ankštiniai, sėklos bei žalios lapinės daržovės turi nemažai gerai įsisavinamo kalcio. Be to, verta pažymėti, kad vien tik kalcio kiekis mityboje nėra esminė osteoporozės priežastis. Didelės teigiamos įtakos kaulų stiprumui turi vitaminas D, magnis, fosforas, fizinė veikla, o neigiamos – gyvūniniai baltymai ir natrio perteklius⁴. Įdomu ir tai, kad šalyse, kur žmonės maitinasi daugiausia augaliniais produktais, ir kur pieno produktai yra mažai arba visai nevartojami, osteoporozė yra mažiau paplitusi, negu šalyse su tradicine visavalgio mityba, net jei kalcio suvartojimas pastarosiose šalyse yra didesnis^{5 6}.
Plačiau apie kalcį veganiškoje mityboje - Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje: kalcis.

Iš savo mitybos raciono pašalinę žuvį, vegetarai netenka gerai pasisavinamų baltymų, vitaminų, mineralinių medžiagų ir polisočiųjų riebalinių rūgščių, kurios labai svarbios norint apsisaugoti nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei hipertonijos.
Yra nemažai gerų augalinių nepakeičiamų riebiųjų rūgščių (Omega-3 ir Omega-6) šaltinių, kaip kad graikiniai riešutai, linų, kanapių, rapsų aliejai, ir juos nesudėtinga įtraukti į savo mitybą^{7 8 9}.
Nors sakoma, kad žuvis yra geras Omega-3 šaltinis, tačiau dėl joje esančio nemažo kiekio cholesterolio (kuris būtent ir siejamas su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika) bei toksinių medžiagų medikai rekomenduoja¹⁰ vartoti augalinius šių riebiųjų rūgščių šaltinius.
Visos kitos minėtosios medžiagos - baltymai, mineralai, vitaminai - nesunkiai randamos augaliniuose produktuose.

Pasak dietologės, daugeliu atvejų vegetarams skiriami maisto papildai. Jie padeda kompensuoti kai kurias medžiagas, kurių ilgainiui ima trūkti organizme. Gerai suplanuota vegetariška dieta, įvairūs priedai gali aprūpinti organizmą reikiamomis maistinėmis medžiagomis, - teigė A.Jauniškytė. - Tačiau iki šiol nėra įrodyta, kad vegetariška mityba tikrai yra pranašesnė ir lemia gerą sveikatą“.
Kaip jau buvo minėta ankstesnėse analizėse, 2003 metų didžiausios ir įtakingiausios pasaulyje Amerikos Dietologų Asociacijos ir Kanados Dietologų ataskaitoje¹ yra teigiama, kad pilnavertė vegetarinė ar veganinė mityba nesukelia jokios rizikos sveikatai, gali aprūpinti visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis ir nereikalauja jokių maisto papildų.
Toje pačioje ataskaitoje paminėta, jog vegetarinė mityba sumažina daugelio šiuo metu dažnų ligų riziką: įvairių rūšių vėžio, diabeto, osteoporozės, astmos, aukšto kraujospūdžio, artrito, inkstų, širdies ir kraujagyslių ligų bei kt.
Apie vegetarų sveikumą ir ilgaamžiškumą plačiau skaitykite LMSRA#1.

Geležies deficitas atsiranda po 4 mėnesių nuo vegetariško maitinimosi pradžios, kai išeikvojamos organizme esančios geležies atsargos. Tuomet padidėja rizika susirgti mažakraujyste. Nors augaliniame maiste geležies gali būti net daugiau, ji blogiau pasisavinama.
Gąsdinimai mažakraujyste yra vienas labiausiai paplitusių mitų: medicininiais tyrimais jau seniai patvirtinta, kad įvairiapusiška veganiška mityba užtikrina pakankamą geležies gavimą, o mažakraujystės paplitimas tarp veganų ir vegetarų nėra didesnis, nei tarp visavalgių¹. Nors iš augalų geležis pasisavinama sunkiau, tačiau tam nemažai įtakos turi vitaminas C, kuris randamas tik augaliniame maiste¹¹. Vitaminas C augalinės geležies įsisavinimą gali padidinti iki 6 kartų - tokiu būdu žmogaus organizmas šiuo mineralu gali būti aprūpinamas visai nesunkiai. Palyginus geležies kiekį mėsoje ir augaluose, paaiškėja, kad kai kuriuose ankštiniuose ir sėklose jos galima aptikti daugiau, nei tokiame pačiame kiekyje mėsos (100 g jautienos turi apie 3 mg geležies, tuo tarpu 100 g sojų pupelių -15 mg, moliūgų ir sezamų sėklų - 15 mg, pupelių – 10 mg, lęšių – 7,5 mg)¹².
Plačiau apie geležį skaitykite dokumente „Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje (geležis)“.

A.Jauniškytė tvirtino, kad vegetaro racionas taip pat gali būti visavertis. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, jeigu suvalgoma labai daug vegetariško maisto, maistingų medžiagų trūkumas kompensuojamas maisto papildais arba vartojamas tik vegetarams skirtas augalinis maistas, kurio Lietuvoje įsigyti sudėtinga.
Lietuvoje visas maistines medžiagas galima gauti iš vietinio, nesunkiai prieinamo maisto, ir nėra jokios būtinybės valgyti egzotinius produktus. Lietuvos valstybinis augalų veislių tyrimo centras pateikia ilgą mūsų krašte augančių augalų sąrašą. Juose galima rasti visą reikalingų maistinių medžiagų įvairovę. Be to, galime prisiminti labai maistingus ir seniau populiarius, bet dabar jau primirštus laukinius augalus.
Suvalgomo maisto kiekis gali įvairuoti tarp skirtingų žmonių priklausomai nuo jų poreikių, tačiau nemažai augalinių produktų (kaip kad grūdai, sėklos, ankštiniai ar riešutai) turi daug maistinių medžiagų, tad dideli jų kiekiai nėra būtini.

***
[1] „Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Canada: Vegetarian Diets“. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, Summer 2003; http://www.dietitians.ca/news/downloads/vegetarian_position_paper_2003.pdf
[2] „Veselības ministrija: veģetāriešu un vegānu uzturs ir veselīgs“, http://woman.delfi.lv/kitchen/nutrition/article.php?id=18630076
[3] “Maistinės medžiagos veganiškoje mityboje”, http://docs.google.com/View?docid=dcscrjd4_29wxm2xtff
[4] Curtiss D Hunt, LuAnn K Johnson. Calcium requirements: new estimations for men and women by cross-sectional statistical analyses of calcium balance data from metabolic studies. American Journal of Clinical Nutrition, Vol. 86, No. 4, 1054-1063, October 2007
[5] Frassetto LA . Worldwide incidence of hip fracture in elderly women: relation to consumption of animal and vegetable foods. J Gerontol A Biol Sci Med Sci. 2000 Oct;55(10):M585-92.
[6] Abelow B. Cross-cultural association between dietary animal protein and hip fracture: a hypothesis. Calcific Tissue Int 50:14-8, 1992.
[7] http://www.nutritiondata.com/foods-000140000000000000000-w.html
[8] http://www.nutritiondata.com/foods-000141000000000000000-w.html
[9] Deferne, J.L. and D. W. Pate, 1996. Hemp seed oil: A source of valuable essential fatty acids. Journal of the International Hemp Association 3(1): 1, 4-7.
[10] „Physicians Committee for Responsible Medicine“, http://www.pcrm.org/health/prevmed/ess_fat_acids.html
[11] Lynch SR, Stoltzfus RJ. Iron and ascorbic acid: proposed fortification levels and recommended iron compounds. J Nutr 2003;133:2978S–84S
[12] http://www.nutritiondata.com/foods-000119000000000000000-w.html

Šis įrašas taip pat galėtų vadintis 10 filmų, kurie nėra laiko švaistymas - tai tiesiog rekomendacija atkreipti dėmesį į mažiau komercinius filmus (daugiausia į dokumentiką), kurių žiūrėjimas nebūtinai arba visai nesiejamas su pramoga - verčiau su mūsų gyvenimo būdo analize, kurioje gausu įdomių pastebėjimų apie ekonomiką, politiką, žmogaus gyvenimo filosofiją - ir ne tik.

Earthlings (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol išleistas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų - maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquin Phoenix, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslininių įstaigų veiklos aspektą, Earthlings atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos vardan žmogaus pelno. Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti - gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri video medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“ - tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turėtų teisę žinoti, kokia šių produktų/daiktų atsiradimo kilmė? | Žr. filmą online (apačioj, kur parašyta „CC“ (caption options), galima pasirinkti tinkamiausią jums kalbą). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: Devour the Earth (žr. filmą online; anglų k., rusų titrai) - aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

The Corporation (2003 m.) detaliai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus - bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš… psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos - nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo kabliukas yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per specifinius pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus. | Žr. filmą online (dalis I | dalis II). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija.

An Inconvenient Truth (2006 m.) - prieštaringai vertinamas JAV politikas Al Gore ir jo dokumentinis filmas An Inconvenient Truth užtraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų, bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (Argentinos, Kanados, Vokietios…) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. | Filmo trailer’į galite pasižiūrėti štai čia. Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: 11th hour (2007 m.) - ne mažiau svarbesnis dokumentinis filmas (nors ir padarė mažiau įtakos visuomenei), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žalias technologijas ir galimybes gyventi eko-draugiškai. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardo Di Caprio, filme yra nemažai progresyvių mokslininkų ir aplinkosaugininkų interviu, bei tiesiog nuostabių frazių. (Trailer’is | oficialus tinklapis | vikipedija)

We feed the world (2005 m.) - Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių - tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją - ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean’u Ziegler’iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“. We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis.

Zeitgeist the movie (2007 m.) - dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į atakas 9/11, bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio Rezervų Banko istroriją, veiklą ir… jo sąmokslus - visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didyjį Brolį (visada mus stebintį), ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjus šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne - tai kodėl tiek daug tų sutapimų, kurie - juos tvarkingai sudėliojus - sudaro įdealų klastos paveikslą? | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Baraka (1992 m.) - filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų, ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę - bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdienine, mechaniška rutina, su mūsų skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie mūsų planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus - pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotes su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse - pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose: ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, - beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo „Koyaanisqatsi - Life Out of Balance“ (irgi stipriai rekomenduojamo!) analogija - tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesne. | Žr. filmą online | daugiau informacijos ir vaizdų iš filmo | vikipedija. Panašūs filmai: žr. čia.

Our Daily Bread (Unser täglich Brot, 2005 m.) - dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą - tačiau vietoj to, kad akcentuoti mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo mums visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo, ir/arba pačiam ūkininkauti?.. Filmas neduoda jokių atsakymų - kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais, ir turi pats nuspręsti, ko nori. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Samsara (2001 m.) - tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje - Ladake, Himalajuose. Samsara yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai atvaizduojama Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešpastatomos dvasiniam tobulėjimui - bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus, ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibietiečių kalba. Filmą (tik ispanų k., deja) galite pasižiūrėti štai čia, daugiau info: žr. vikipediją.

Behind the Mask (The Story Of The People Who Risk Everything To Save Animals, 2006 m.) - dokumentinis filmas apie gyvūnų teisių aktyvistus, kurie įsilaužia į laboratorijas ir gyvūnų fermas, kad nufilmuoti visuomenei nematomus pramoninio gyvūnų išnaudojimo vaizdus. Tai - neblogas bandymas pažiūrėti į Gyvūnų Išlaisvinimo Fronto (ALF) aktyvistus, kurie dažnai vadinami teroristais - nors nėra nužudę nė vieno žmogaus, - iš jų pačių taško. Filme nemažai pasakojama apie gerai žinomus gyvūnų teisių judėjime aktyvistus, dalis kurių buvo įkalinta už tiesioginius ALF veiksmus. Pvz., yra pasakojama Jill Phipps istorija, kai ši mergina žuvo, jai nukritus po sunkvežimio ratais per protestą prieš žiaurias gyvūnų transportavimo sąlygas, - filme šios merginos motina sako: „Jie vadina mus teroristais, bet realybė yra ta, kad per tuos visus metus 4 gyvūnų teisių aktyvistai buvo užmušti per protestus.“ Laikraštis ir naujienų portalas „The Calcutta Telegraph“ įvardino šį filmą kaip „ypatingą“ ir kad „nepaisant to, ką žmonės galėtų galvoti apie ALF ir jų taktikas, filmas yra vertas žiūrėjimo.” | Trailer’is | oficialus tinklapis | vikipedija.

Supersize Me (2004 m.) - pakankamai gerai žinomas dokumentinis filmas apie greitą maistą, jo reklamą ir įtaką mūsų organizmui. Morgan Spurlock, filmo kūrėjas ir pagrindinis jo herojus, paaukojo filmui 30 savo gyvenimo dienų, per kurias jis maitinosi išskirtinai maistu, kurį galima nusipirkti McDonald’s greito maisto restoranuose. Filmas dokumentuoja drastiškus tokios gyvensenos padarinius filmo herojaus fizinei ir psichinei sveikatai, o taip pat analizuoja korporacinės greito maisto pramonės įtaką visuomenės mitybos įpročiams, ir pasakoja, pvz., kaip greito maisto verslas bando pritraukti žmones - ypatingai vaikus - pas save ir pripratinti juos prie žalingos, nepilnavertiškos mitybos - vardan savo pelno. Jei dar nežiūrėjote - pažiūrėkite: šmaikštus ir tikslus filmas. | Žr.filmą online | vikipedija.

***

^{paveiksliukai: sąžiningo naudojimo (detaliau: žr. čia)}

Lietuvos (blogeriai-)dviratininkai jungiasi kovai prieš nekultūringus ir Kelių eismo taisykles (KET) pažeidžiančius vairuotojus, o taip pat siūlo pataisas prieštaringai vertinamam įstatymui dėl privalomų šalmų ir liemenių dviratininkams.

^{foto: dullhunk}

Savo teritorijos gynimas

Kiekvienas mūsų, kas dažnai naudojasi dviračiu kaip transporto priemone mieste, turbūt pastebėjo, kad vairuotojai mėgsta „praplatinti“ savo teritoriją ir pastatyti mašiną tiesiai and dviračio tako. Važiuoji sau ramiai dviračiu specialiai dviratininkams skirtoje juostoje, ir staiga - viduryje stovi automobilis. Galima, aišku, iš anksto tokiems atvejams pasiruošti, ir ant priekinio tokio automobilio lango trumpus KET paaiškinančius raštelius palikinėti (maždaug kaip miesto indėnai daro, tik tie su aplinkosauginiu potekstu ir visai dėl kitų priežasčių); galima dar ant tokių pažeidėjų automobilių klijuoti lipdukus, tik reikia prieš tai juos pasidaryti ar iš kažkur gauti (lipdukas su „Nemoku pastatyti automobilio“ tinka tiek vairuotojams, statantiems mašinas neįgaliesiems skirtose parkingo vietose, tiek tiems, kas palikinėja savo keturračius CO2 gaminimo monstrus dviračių takuose).

Tačiau pasirodo, galima užsiimti ir veiksmingesne pilietine iniciatyva, kuri kai kam gal ir primena skundimą - tačiau vargu ar galima savo kaip dviratininko mieste teisių gynimą pavadinti skundimu: jei matome mašiną, pastatytą ant dviračių tako, mes galime paprasčiausiai nufotografuoti ją, būtinai taip, kad būtų matomas valstybinis numeris, be to, nuotraukoje turi būti aiškiai matoma, kad automobilis tikrai stovi ant dviračio tako; tada užsirašyti pažeidimo datą, laiką bei vietą, o vėliau viską išsiųsti lpept@vrm.lt - tai Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos el.paštas. Jie pažada visus pažeidėjus atitinkamai nubausti; teigiama, kad tai iš tiesų yra veiksminga.

Be to, susikūrė tokioms nuotraukoms skirta Flickr nuotraukų grupė, kurią kiekvienas mūsų gali pildyti - o štai čia ir jos tikslai.

Tad apvalykime Lietuvą nuo vairuotojų-pažeidėjų? Viena-kita gera idėja, ir štai, mes galime priversti vairuotojus prisiimti atsakomybę už savo automobilį (tokio veikėjo Buržujaus žodžiais, „Perki automobilį - galvok apie vietą, kur jį statysi.“)

Šalmai

Kitas pastaruoju metu aktualus klausimas - kaip vis gi dėl tų šalmų? Nors Seimo nariai, dauguma kurių turbūt į darbą važiuoja visai ne dviračiu, priemė įstatymą, pagal kurį dviratininkai Lietuvoje privalo važinėti su šalmais, dauguma žmonių, pasirodo, vertina dar vieną Seimo iškeptą blyną neigiamai: apie 73% apklausos dėl saugaus važinėjimo dviračiu respondentų pasisakė prieš privalomą šalmų įvedimą. Tai nereiškia, kad dviratininkai Lietuvoje nenori būti saugūs - žinoma, kad nori, tik saugumui užtikrinti yra ir kitų, efektingesnių metodų.

Lietuvoje atsakingos institucijos iki šiol nekontroliavo, kaip dviratininkai laikosi KET, ir nesugebėjo užtikrinti net minimalių reikalavimų dėl šviesų ir atšvaitų naudojimo. Nesirūpindami sąlygų dviratininkams gerinimu, politikai ir valdininkai užsimojo dar sugriežtinti reikalavimus ir apsunkinti važinėjimą dviračiais Lietuvos gyventojams, vietoje to, kad iš tikrųjų pradėti rimtai dirbti užtikrinant saugumą keliuose: vykdant bekompromisinį karą su neblaiviais vairuotojais ir kelių chuliganais, gerinant dviračių infrastruktūrą, užsiimant bendru visuomenės švietimu dėl eismo kultūros.

Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Privalomi šalmai Europos Sąjungoje įteisinti tik Ispanijoje 2004 m. - ir tai tik užmiesčio keliuose.

Pritariantys įstatymo pataisoms dėl šalmų ir liemenių, galite nusiųsti žemiau parašyto laiško (autorius: Linas Vainius) tekstą Seimo nariams, jų el. pašto adresai atrandami štai čia (tinginiams žr. čia).

***

Dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto dalinio pakeitimo

Gerb. LR Seimo nary,

Prašau Jūsų inicijuoti pataisą dėl LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. Nr. X-1337, Vilnius) 17 str. 2 punkto, nauja redakcija:

„2. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų - oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale - raudonos spalvos žibintas, arba dviračio vairuotojas privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę arba būti prie drabužių prisisegęs kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje šviesą atspindinčius elementus.“

Prašau šį pakeitimą skubos tvarka įtraukti į LR Seimo darbotvarkę ir neatidėliojant svarstyti bei priimti. Prašau įpareigoti kitas Lietuvos valdžios institucijas atitinkamai pakoreguoti poįstatyminius teisės aktus, kad būtų atšauktas privalomas šalmų ir liemenių įteisinimas nuo 2008 m. liepos 01 d. Manau, kad nauja 17 str. 2 punkto nauja redakcija leis pasirinkti platesnį spektrą priemonių, užtikrinančių dviratininko saugumą ir matomumą, bei padės išvengti incidentų ir nesusipratimų dėl prieštaringų įstatymo nuostatų taikymo.

Siūlomi pagrindiniai pakeitimai nuo dabar galiojančio įstatymo skiriasi tuo, kad atsisakoma privalomo šalmo dėvėjimo visiems dviratininkams nuo 2008 m. liepos 01 d. išbraukiant paskutinį sakinį iš 17 str. 2 punkto „Dviračio vairuotojas, važiuodamas keliu, privalo būti užsidėjęs ir (ar) užsisegęs šalmą.“ ir dalinai pakeičiamas reikalavimas kad „dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę“. Vietoj jo siūloma dėvėti liemenę arba kitus rūbus su šviesą atspindinčiais elementais (panašiai kaip yra šio įstatymo 15 str. 1 punkte taikoma pėstiesiems). Taip pat siūlomas įvesti reikalavimą kad tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui dviračio gale būtų privalomas raudonas žibintas, kaip daugumai transporto priemonių.

Manau, kad nepagrįstai ir be viešo svarstymo priimtos įstatymo pataisos, įteisinančios privalomą šalmų dėvėjimą visiems dviratininkams visur ir visada; bei (tik) šviesą atspindinčių liemenių dėvėjimą tamsiuoju paros metu (nors paprastesnis sprendimas būtų bet kokių šviesą atspindinčių rūbų dėvėjimas) prieštarauja
įsigaliojusioms teisės normoms ir praktikai ES šalyse. Niekur kitur ES šalyse nėra įteisintos privalomos šviesą atspindinčios liemenės dviratininkams. Jas tik rekomenduoja kai kurie eismo saugumo ekspertai ir dviratininkų organizacijos. Tačiau raudoni žibintai daugumoje šalių yra privalomi. Šalmai dviratininkams įteisinti kaip privalomi tik Ispanijoje dviratininkams užmiesčio keliuose ir labai kritiškai vertinami dėl jų tikslingumo. Tik keliose ES šalyse šalmai įteisinti kaip privalomi tik vaikams iki 12-14 m. Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Islandijoje šalmų įteisinimas buvo atmestas kaip neefektyvi priemonė. Manau, kad LR Seimas priėmė šias įstatymo nuostatas be pakankamos viešos diskusijos, galutinai neįvertinęs ir neturėdamas argumentų dėl jų neigiamo poveikio dviračių naudojimui ir tarptautiniam dviračių turizmui Lietuvoje.

Pagarbiai,

jūsų vardas/pavardė (nesiųskite anoniminių laiskų)

***

O galima ir dar trumpiau ir su ironija, kaip tai padarė vienas toks Rimantas:

Laba diena, gerbiami Seimo nariai,
Visų pirma norėčiau pasiūlyti inicijuoti privalomą šalmų dėvėjimą
lengvųjų automobilių vairuotojams, bei keleiviams. Atsižvelgiant į
statistiką, šalmai KASDIEN Lietuvoje išsaugotų ne vieną automobilio
vairuotojo ar keleivio gyvybę ir sveikatą.
Tuo tarpu verčiant dviratininkus dėvėti šalmus galbūt ir bus išgelbėtas
vienas kitas dviratininkas per 3 mėnesius. Tačiau rizikingiausi
dviratininkai - (provincijos gyventojai, išgeriantys, važinėjantys be
atšvaitų) įsigaliojus įstatymui nedėvės šalmų, tad rezultatai bus
nepakitę. Taip pat dviratininkai dažniausiai nukenčia užmiesčio
keliuose, kur susidūrimo atveju automobilio greitis >90 km/h, tokiu
atveju šalmas neduos rezultato. Rezultatas bus tik dviratininkų
skaičiaus sumažėjimas miestuose. Beje ir iki šiol tą skaičių Jums
sunkiai sekasi didinti.

***

^{foto (su šalmu): funkeemunkeeland}