Lietuvos mitybos specialistų rekomendacijų analizė, #3

2007 m. rugpjūčio mėnesį žurnale „Sveika“ ir delfi.lt svetainėje pasirodė Danguolės Kiškienės bei dietologės Editos Gavelinės straipsnis „Būkime vegetarai… du kartus per savaitę!“. Šiandien norime pakomentuoti kai kurias mintis, išsakytas šiame straipsnyje, nes nemažai teiginių pasirodė esą paremti pasenusia ir šiuo metu paneigta informacija arba tiesiog asmeniniais įsitikinimais, o dalis – nepagrįsti jokiais moksliniais tyrimais. Straipsnis, kuriame vegetarinė mityba vaizduojama kaip negatyvi, „kraštutinė“ ir pavojinga, tendecingai parenkant tik tam tikrus, „vienos medalio pusės“ faktus, nėra nei moksliškas, nei objektyvus. Tad čia išdėstysime informaciją, paneigiančius kai kuriuos straipsnio teiginius, ir be viso to, pabandysime kiek plačiau žvilgtelti į vegetarizmą.

Komentaras dėl dalies Kodėl tampama vegetarais? 

Tiesa, kad žmonės vegetarizmą daugiausiai pasirenka dėl etinių priežasčių, kai kurie dėl išpažįstamos religijos reikalavimų, o dalis – ir dėl sveikatos. Nemažai žmonių tokį pasirinkimą padaro ir dėl ekologinių aspektų, nes gyvulininkystė yra oficialiai pripažinta viena labiausiai teršiančių ūkio šakų¹ (apie tai kiek plačiau žr. „Aplinkosauga prasideda nuo virtuvės“).

Komentaras dėl dalies Kodėl verta būti „žolėdžiais“?

Su sveikata susijusių argumentų už maitinimąsi vien augaliniais produktais galima pateikti ir daugiau, nei tai padarė straipsnio autorė. Vegetarinė mityba:
– sumažina daugelio rūšių vėžio riziką ^{2 3}, ypač žarnyno⁴, krūties^{5 6}, prostatos⁷ ir kiaušidžių⁸;
– dėl žymiai mažesnio sočiųjų riebalų ir cholesterolio kiekio padeda sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką arba pagyti jomis susirgus⁹;
– gali padėti sergantiems antro tipo diabetu¹⁰ bei sumažina riziką susirgti šia liga^{11 12};
– stipriai sumažina tulžies ir inkstų akmenų susiformavimo riziką^{13 14};
– sumažina riziką susirgti osteoporoze¹⁵;
– padeda gydant astmą¹⁶.

Komentaras dėl dalies Argumentai „mėsėdžių“ naudai

Tarp paminėtų argumentų buvo ne vienas teiginys, kurio klaidingumas įrodytas moksliniai tyrimais.
Kalbėdami apie augalinius baltymus Lietuvos dietologai vis dar mini jų nepilnavertiškumą, nors šis mitas jau seniai paneigtas. Dalis ankštinių, grūdų, riešutų ir sėklų turi pilnaverčius baltymus, kuriuose yra pakankamai visų nepakeičiamų aminorūgščių¹⁷. Yra įrodyta, kad aminorūgštys kaupiamos organizme, todėl su įvairiu augaliniu maistu nesunkiai užtikrinamas pakankamas jų gavimas, ir nėra būtina visų aminorūgščių gauti vieno valgio metu¹⁸. Tuo labiau, kad nėra nė vienos nepakeičiamos aminorūgšties, kurios nebūtų augaluose. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad iš augalinių baltymų tam tikros aminorūgštys nepasisavinamos.
Netiesa ir tai, kad kalcis iš gyvūninių produktų pasisavinamas geriau. Tyrimai parodė¹⁹, kad šis mineralas iš kai kurių augalinių produktų įsisavinamas 2-3 kartus geriau, nei iš pieno produktų, ir jo galima surasti daugelyje augalų.
Geležies, cinko ir kitų mineralų augaliniame maiste netrūksta, ir pilnavertiškai maitinantis vegetariškai ar veganiškai jų įsisavinama pakankamai²⁰. Kai kurių iš jų įsisavinimas gali būti įtakojamas kitų, tuo pačiu metu maiste esančių medžiagų. Pavyzdžiui, vitaminas C, kuris randamas tik augaluose, geležies pasisavinimą gali padidinti iki 4 kartų²¹. Kadangi vegetarai linkę valgyti daugiau produktų, natūraliai turinčių vitamino C, problemų dėl geležies įsisavinimo nekyla.
Šalto klimato netinkamumas vegetarinei mitybai yra vienas iš dažniausiai kartojamų mitų. Pirmiausia, Lietuva nėra už poliarinio rato esantis kraštas, čia užauginama didelė įvairovė maistui tinkamų augalų, ir iš jų gauti pakankamai maistinių medžiagų yra nesudėtinga. Antra, augalinių produktų energetinė vertė nenusileidžia gyvūniniams, todėl nelogiška kalbėti apie energijos stoką. Pavyzdžiui, 100 gramų grūdų priklausomai nuo rūšies turi 300-400 kcal, riešutų ir sėklų – 400-700 kcal, ankštinių augalų – 300-600 kcal, aliejaus – apie 880 kcal¹⁷. Be to, jokiais moksliniais tyrimais nėra patvirtinta, kad kūno temperatūrai palaikyti būtinas gyvūninis maistas.
Savaime aišku, kad ilgiau išlaikyti vaisiai ir daržovės praranda dalį maistinių medžiagų, tačiau tai priklauso nuo laikymo sąlygų (pavyzdžiui, šaldant, maistinių medžiagų praradimai yra labai maži¹⁷) ir produkto rūšies. Be to, ilgesnio laikymo problema praktiškai negalioja sėkloms (ankštiniams augalams, riešutams ir grūdams), kurios ir yra pagrindinis augalinis maistas (prisiminkime mitybos augaliniu maistu piramidę).
Virškinimo fermentai yra specializuoti skaidyti pagrindines maisto sudedamąsias dalis: baltymus, angliavandenius ir riebalus. Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo tuo, ar baltymai yra augaliniai, ar gyvūniniai, jie skaidomi tų pačių fermentų – pepsino, tripsino ir kt. Tas pats su angliavandeniais (skaido amilazė, izomaltozė ir kt.) ir riebalais (tiek gyvūniniai riebalai, tiek augaliniai aliejai virškinami padedant lipazei). Todėl suvalgius vien tik augalinio maisto, išskiriamų fermentų sudėtis iš esmės niekuo nepakinta. Žmogaus virškinimo sistema labai lanksti ir greitai prisitaikanti prie kintančio maisto – priklausomai nuo suvalgyto produkto ir jo sudėties, išskiriami ir atitinkami virškinimui reikalingi fermentai^{25 26}. Sunkumų gali sukelti tik gana staigūs pokyčiai, pavyzdžiui, jei niekad riebaus maisto nemėgęs žmogus suvalgytų daug riebalų turintį patiekalą. Tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad vien dėl to, jog lietuvių protėviai valgė daug mėsos ir mažiau augalinio maisto, mūsų virškinimo sistemos gali būti nepajėgios suskaidyti augalų.

Komentaras dėl dalies Kodėl puola civilizacijos ligos?

Nenorėtume sutikti ir su tuo, kad visi žmonių sveikatą analizuojantys tyrimai buvo atlikti parinkus vegetarus iš religinių bendruomenių. Tiesa, buvo keli tyrimai, kurie nagrinėjo tokių socialinių grupių vegetarų sveikatą, tačiau tai negalioja likusiai daugumai analizių, atliktų Vokietijoje, Anglijoje, JAV ir kitose šalyse. Be to, į daugelio tyrimų tiriamąsias grupes specialiai nebuvo įtraukti vegetarai, ir, nepaisant to, buvo taip pat aptikti įrodymai, kad mažesnis gyvūninių produktų suvartojimas lemia mažesnę riziką susirgti kai kuriomis ligomis. Kaip pavyzdį galima pateikti tokias dideles ir išsamias studijas kaip „The China Study“ ar „Harvard Nurses’ Study“.
Tas aspektas, kad vegetarų sveikatą lemia ne tiek mityba, kiek dažnesnis žalingų įpročų ir streso nebuvimas, yra dažnai akcentuojamas, todėl rimtuose tyrimuose į tai yra atsižvelgiama: pvz., vienoje ilgametėje tyrimų serijoje, kurioje buvo lyginamos visavalgių, peskovegetarų, vegetarų ir veganų sveikata ir gyvenimo trukmė, bei kurios rezultatai parodė nemažai vegetariškos dietos privalumų, dalyviai buvo parinkti iš panašių socialinių grupių su panašiais įpročiais, išskyrus mitybinius²⁴.
Straipsnyje minimas Viduržemio jūros dietą analizuojantis tyrimas iš tiesų parodė sumažėjusį ligų dažnumą. Išsamiau panagrinėjus jo rezultatus paaiškėjo, kad prie ligų sumažėjimo prisidėjo ne gyvūninių produktų sumažinimas, bet sveikų augalinių produktų suvartojimo padidėjimas²². Prie tokių produktų priskiriami vaisiai, daržovės, riešutai, grūdai, ankštiniai augalai ir alyvuogių aliejus. Tad svarbu ne iki tam tikro kiekio sumažinti mėsos, pieno ir kiaušinių vartojimą, bet padidinti minėtų augalinių produktų kiekį savo valgiaraštyje.

Komentaras dėl dalies Kam tie kraštutinumai…

Didžiausia pasaulyje mitybos specialistų organizacija „American Dietic Association“ bei Kanados dietologų asociacija „Dietitians of Canada“ patvirtina, kad tiek vegetariška, tiek veganiška mityba yra sveika ir turi savo privalumų²³. Minėtosios asociacijos jungia 70 tūkst. sveikos mitybos specialistų, kurie sutinka, jog pilnavertė veganiška mityba yra tinkama visiems žmonės ir visose gyvenimo situacijose, taip pat ir nėščiosioms, maitinančioms kūdikius moterims, paaugliams ir vaikams bei senyvo amžiaus žmonėms. Nėra jokio pagrindo teigti, kad tinkama, augaliniais produktais paremta mityba gali kelti kažkokią riziką vaikams. Editos Gavelinės teiginys „skaudžiausia, kai tėvai vegetarizmą primeta vaikams“ parodo dietologės nepritarimą, kad tėvai, sveikai besimaitinantys vegetariškai, vaikams nuo mažens suteiktų geros ir sveikos mitybos įpročius. Vėliau kelis kartus minimas visaverčių baltymų trūkumas augaliniame maiste ir to rizika tiek jauniems, tiek pagyvenusiems žmonėms tėra tik dar vienas niekuo neparemtas „faktas“, kuris yra seniai paneigtas mokslo.
Nėra jokios statistinės ar kitokios informacijos ir apie tai, kad vegetarai yra labiau linkę naudoti maisto papildus nei nevegetarai. Papildų vartojimas (išskyrus B12, tačiau dėl jo kyla nemažai diskusijų, žr. ankstesnėse analizėse minėtą informaciją, t.p. „Maistines medžiagas veganiškoje mityboje (vitaminas B12)“) valgant pilnavertį augalinį maistą nėra būtinas, nes visos reikiamos žmogaus organizmui medžiagos yra atrandamos augaluose (arba, kobalamino atveju, bakterijų formomis)¹⁷.
Ir, pabaigai, kalbant apie mistinį žodį „kraštutinumas“, straipsnio autorei ir jai talkinančiai dietologei būtų ne pro šalį žvilgtelti į šį (anglų/rusų k.) kiek emocingą, tačiau vis dėl to labai tikslų straipsnį, kur mums tapusi „normali“ visavalgio vartotojo dieta yra palyginama su mityba neperdirbtais, natūraliais augaliniais produktais.

***

[1] http://www.un.org/apps/news/story.asp?NewsID=20772&Cr=global&Cr1=environment
[2] Chang-Claude J, Frentzel-Beyme R, Eilber U. Mortality patterns of German vegetarians after 11 years of follow-up. Epidemiology 1992;3:395-401.
[3] Thorogood M, Mann J, Appleby P, McPherson K. Risk of death from cancer and ischaemic heart disease in meat and non-meat eaters. Br Med J 1994;308:1667-70.
[4] Giovannucci E, Rimm EB, Stampfer MJ, Colditz GA, Ascherio A, Willett WC. Intake of fat, meat, and fiber in relation to risk of colon cancer in men. Cancer Res 1994;54:2390-7.
[5] Campbell, TC, Chen J. Diet and chronic degenerative diseases: Perspectives from China. Am J Clin Nutr 1994;59:1153S–61S.
[6] Trichopoulos D, Yen S, Brown J, Cole P, MacMahon B. The effect of westernization on urine estrogens, frequency of ovulation, and breast cancer risks: a study in ethnic Chinese women in the Orient and in the U.S.A. Cancer 1984;53:187-92.
[7] Araki H, Watanabe H, Mishina T, Nakao M. High-risk group for benign prostatic hypertrophy. Prostate 1983;4:253-64
[8] Cramer DW, Harlow BL, Willett WC. Galactose consumption and metabolism in relation to the risk of ovarian cancer. Lancet 1989;2:66-71.
[9] Ornish D, Brown SE, Scherwitz LW. Can lifestyle changes reverse coronary heart disease? Lancet 1990;336:129-33
[10] Nicholson AS, Sklar M, Barnard ND, et al. Toward improved management of NIDDM: A randomized, controlled, pilot intervention using a low-fat, vegetarian diet. Prev Med 1999;29:87-91.
[11] Scott FW. Cow milk and insulin-dependent diabetes mellitus: is there a relationship? Am J Clin Nutr 1990;51:489-91.
[12] Karjalainen J, Martin JM, Knip M, et al. A bovine albumin peptide as a possible trigger of insulin-dependent diabetes mellitus. N Engl J Med 1992;327:302-7.
[13] Goldfarb DS, Coe FL. Prevention of Recurrent Nephrolithiasis. Am Fam Physician 1999;60:2269–76.
[14] Pixley F, Wilson D, McPherson K, Mann J. Effect of vegetarianism on development of gall stones in women. Br Med J (Clin Res Ed) 1985;291:11-2.
[15] „Worldwide Incidence of Hip Fracture in Elderly Women: Relation to Consumption of Animal and Vegetable Foods“; AJ Gerontol; A Biol Sci Med Sci. 2000 Oct;55(10):M585-92
[16] Lindahl O, Lindwall L, Spangberg A, Stenram A, Ockerman PA. Vegan regimen with reduced medication in the treatment of bronchial asthma. J Asthma 1985;22:45-55.
[17] http://www.nutritiondata.com/
[18] „Plant proteins in relation to human protein and amino acid nutrition“, VR Young and PL Pellett, Clinical Research Center, Massachusetts Institute of Technology, Cambridge 02142; American Journal of Clinical Nutrition, Vol 59, 1203S-1212S
[19] „Dietary calcium: adequacy of a vegetarian diet“, CM Weaver and KL Plawecki; American Journal of Clinical Nutrition, Vol 59, 1238S-1241S
[20] „Content and bioavailability of trace elements in vegetarian diets“; American Journal of Clinical Nutrition, Vol 59, 1223S-1232S
[21] „The effects of organic acids, phytates and polyphenols on the absorption of iron from vegetables“; British Journal of Nutrition, Volume 49, Number 3, May 1983, pp. 331-342(12)
[22] http://www.pcrm.org/news/archive030625.html
[23] http://www.dietitians.ca/news/downloads/vegetarian_position_paper_2003.pdf
[24] T J Key, G E Fraser, M Thorogood, P N Appleby, V Beral, G Reeves, M L Burr, J Chang-Claude, R Frentzel-Beyme, J W Kuzma, J Mann, K McPherson. Mortality in vegetarians and nonvegetarians: detailed findings from a collaborative analysis of 5 prospective studies. Am J Clin Nutr. 1999, Vol. 70, 516S-524S
[25] Corring T. The adaptation of digestive enzymes to the diet: its physiological significance. Reprod Nutr Dev. 1980;20(4B):1217-35.
[26] D. C. Whitcomb, M. E. Lowe. Human Pancreatic Digestive Enzymes. Digestive Diseases and Sciences, Volume 52, Number 1, January 2007 , pp. 1-17(17)