Taip jau atsitiko, kad gyveno kažkada žemėj toksai Šuo, visai nepiktybiškas, bet labai išsiblaškęs ir be vietos. Ir buvo viena vieta žemėj, kur Šuo mėgdavo sugrižti. Tai buvo žalias ežero krantas, tylus ir nykus. Šuo mėgdavo čia ateiti ir žiūrėti, kaip saulė leidžiasi, o po to užsnūsdavo čia pat prie kranto, kad ryte pamatyti, kaip gražiai prašvinta.
Ir dažnai jam besėdint ant kranto šalia pralėkdavo Lakštingala ore, visada užimta kažkuo: tai slieką kokį mažiems savo vaikučiams nešdavo, tai lizdui geresnių šakelių ieškodavo. Ir ta Lakštingala visada rasdavo biškutį laiko atsisėst ant medžio šakos šalia Šuns ir grožėtis saule ir ežeru kartu su juo. Ir Šuo ją bandydavo užkalbint, ir jinai jį išklausydavo, – bet Šuo niekada nežinodavo, ar Lakštingala jį supranta. Jinai tik linksėdavo galva, ir kai Šuo jau būdavo beveik tikras, kad vat-vat jinai pasakys jam ką nors, Lakštingala staiga pakildavo į dangų ir pradingdavo, vėl užimta savo darbais. Ir Šuo likdavo vienas – vienas su ežeru bei saule.
Kai kartą besibastantis Šuo vėl sugrįžo į šią vietą, Lakštingala, kaip visad, atsisėdo ant medžio šakos šalia jo. Šuo žinojo, kad jinai vis tiek greit nuskris net nepasakius jam „ate“, ir jis paklausė:
– Lakštingala, juk aš tau visąlaik pripasakoju įvairių istorijų apie tolimus kraštus, apie tai, kaip gražiai saulė teka ir kitur, apie tai, kokių skirtingų ežerų yra visur. Juk tu tapai mano draugu, Lakštingala, kuris moka klausytis visų mano laimėjimų ir bėdų. Kodėl tu niekad nieko man neatsakai, o tik nuskrendi kažkur tolyn?
Lakštingala jam tada ir atsakė:
– Mielasis Šuo, man įdomu tai, kaip tu gyveni. Tavo pasakojimai iš tikrųjų leidžia man suprasti, koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis. Bet – tu esi Šuo, o aš – Lakštingala. Tu nesi toks, kokie yra mano kiti draugai: Žvirbliai, Gandrai, Balandžiai… Tu man patinki, bet aš tavęs bijau, tu būtum labai keistas mano draugas, jei mes draugautume. Aš ir gyvenu kitaip – tu klajoji po pasaulį, o aš turiu čia savo lizdą, savo šeimą, ir tai man yra didžiausios vertybės. Mes tiesiog nesutverti būti draugais.
Ir, pasakius šiuos žodžius, Lakštingala nušoko ant žemės, čiupo gulinčią šakelę, ir, Šuniui ją stebint, grakščiai pakilo į dangų ir po kelių akimirkų pradingo tolumoje.
Ir Šuo, sėdint ant kranto ir stebint tekančią saulę, staiga pasijuto vienišas ir atskirtas nuo kitų lakstančių bei skraidančių šalia padarėlių, – ir jo staugimas staiga užliejo visą ežero žalią krantą, apšviestą tekančia saule.
Tekstas ir iliustracija: R.Bokėj
Gyventi sąmoningai 