Žymos archyvas: Lietuva lietuviams

„Pasakyk, kokios tautybės esi, ir aš pasakysiu, kur tau gyventi“

Vasario 16 d. bei kovo 11 d. kasmet vis mažiau primena valstybines šventes, ir vis labiau panašėja į nacių klounadą. Ji kol kas, pasirodo, yra neperkandamas riešutėlis Lietuvos politikams, arba bejėgiškai stebintiems radikalių nacionalistinių nuotaikų visuomenėje žydėjimą, arba išvis viską tiesiog ignoruojantiems, nes alga bus sumokėta nepriklausomai nuo to, ar kuris nors politikas įsitrauks išspręsti konfliktą, ar ne.

Tačiau faktas, kad konfliktas yra. Iš vienos pusės, mes matome gražiai tautiniais drabužiais apsirengusius žmones, kurie nori paminėti tam tikras datas, svarbias Lietuvos istorijoje. Na, gerai. Iš kitos pusės, už šių tautininkų nugarų alsuoja žymiai radikalesnis judėjimas (t.y. neonaciai), kuris pasisako už „gryną tautą“, nešioja nacių svastiką ir šiaip negražiai kalba apie visus, kuriems Tęsti skaitymą →

Antifa!

Reziumuojant po pastarosios kovo 11-os dienos – dienos, kai nacionalistinės ir fašistinės jėgos bandė išvysti dienos šviesą – galėjome konstatuoti, jog  pavojingoms nacionalistinėms nuotaikoms Lietuvoje yra sudaromos patogios sąlygos, jei valdžios ir toliau bus ignoruojamos radikalios ekstremistų išraiškos, paslėptos po tautiškumo ir patriotizmo kauke. Jeigu skanduoti rasistinius šūkius „Lietuva lietuviams“ (analogiškus „Graži Lietuva be rusų“ ir panašioms skanduotėms) tampa normaliu reiškiniu ir visiškai nekaltu dalyku, neužilgo galime sulaukti dar vieno genocido. Tačiau kol valdžia snaudžia ir problemos kaip visad nemato, patys piliečiai imasi iniciatyvos. Neseniai atsirado toks projektas Antifa Lietuva, kuris siekia užkirsti kelią lietuviškojo neonacizmo užuomazgoms. Ir tam – pats laikas. Nes visuomenė, kurioje mes gyvename, yra sveikai funkcionali tik tada, kai jos nariai patys parodo iniciatyvą išrauti visus brudus ir išvalyti aplinką nuo nereikalingų ekstremalių ideologijų, kurios iš esmės tik stabdo visuomenės vystymąsi. Žmonės, gyvenantys ir dirbantys Lietuvos žemėje, turi teisę į jos resursus bei teisę į gyvenimą vietinėse bendruomenėse. Per ilgus amžius šioje žemėje susiformavo bendruomenės, susidedančios iš pačių įvairiausių tautybių žmonių ir kiekviena iš jų atnešė savo tradicijas su savim, kurios dabar sudaro sudedamąsias „lietuviškojo identiteto“ dalis. Pvz., vien tik pastudijavus lietuvišką virtuvę tampa aišku, kad lietuviško maisto pagrindas – kiek modifikuoti kitų kultūrų valgiai, atkeliavę į Lietuvą įvairiais jos vystymosi laikotarpiais: balandėliai, koldūnai ir virtiniai pirmiausiai atsirado įvairiose rytų šalyse, kibinai yra karaimų dovana mums, kugelis – vokiečių kilmės, vėdarai – žydų/slavų (nors į Lietuvą greičiausiai atkeliavo iš Vokietijos), blynai ir spurgos turi bendras šaknis su lenkiška virtuve, ir t.t. Jau nekalbant jau apie tai, kad lietuvių „tradicinis“ augalas – bulvės – yra iš Pietų Amerikos. Prisipažinkime, mes norime dalintis patirtimi, receptais, augalų kultūromis ir praktiškai bet kuo kitu su kitomis pasaulio kultūromis, lygiai taip pat, kaip ir norime turėti teisę nevaržomai keliauti ir dirbti ten, kur norime. Jei mes jau spėjome sukurti ištisas bendruomenes JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir kitose šalyse, Tęsti skaitymą →

Lietuva – tik lietuviams?

Kai pirmieji pasaulio žmonės (homo sapiens) emigravo iš Etiopijos vienos ar kelių emigravimo bangų metu (dėl to neaišku iki šiol), visi buvo panašūs į viens kitą, naudojosi panašiais bendravimo ženklais, nes visų jų protėviai buvo viena ir ta pati pirmųjų žmonių grupė. Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj. Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip. Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, bėgant tūkstančiams metų, augo ir tautos identitetas, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis. Identitetas, grubiai sakant, yra parodomoji jėga, kai bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai žmonių grupei tam tikroje vietoje –  žmonių istorijoj tai dažniausiai reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias. Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esą yra geresnė už kitą. Toje konkurencijoje gimė nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat kaip baltojoj rasėj gimė rasizmo filosofija. Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija – vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita ideologija… Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi socialinių ir kitų galimybių. Šiandienos pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, yra neprogresuojančios ir izoliuotos nuo viso pasaulio, pvz., Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulis juk neturi Tęsti skaitymą →