Žymos archyvas: patriotizmas

„Pasakyk, kokios tautybės esi, ir aš pasakysiu, kur tau gyventi“

Vasario 16 d. bei kovo 11 d. kasmet vis mažiau primena valstybines šventes, ir vis labiau panašėja į nacių klounadą. Ji kol kas, pasirodo, yra neperkandamas riešutėlis Lietuvos politikams, arba bejėgiškai stebintiems radikalių nacionalistinių nuotaikų visuomenėje žydėjimą, arba išvis viską tiesiog ignoruojantiems, nes alga bus sumokėta nepriklausomai nuo to, ar kuris nors politikas įsitrauks išspręsti konfliktą, ar ne.

Tačiau faktas, kad konfliktas yra. Iš vienos pusės, mes matome gražiai tautiniais drabužiais apsirengusius žmones, kurie nori paminėti tam tikras datas, svarbias Lietuvos istorijoje. Na, gerai. Iš kitos pusės, už šių tautininkų nugarų alsuoja žymiai radikalesnis judėjimas (t.y. neonaciai), kuris pasisako už „gryną tautą“, nešioja nacių svastiką ir šiaip negražiai kalba apie visus, kuriems Tęsti skaitymą →

Lietuva – tik lietuviams?

Kai pirmieji pasaulio žmonės (homo sapiens) emigravo iš Etiopijos vienos ar kelių emigravimo bangų metu (dėl to neaišku iki šiol), visi buvo panašūs į viens kitą, naudojosi panašiais bendravimo ženklais, nes visų jų protėviai buvo viena ir ta pati pirmųjų žmonių grupė. Manoma, kad po Afrikos iš pradžių jie paplito Azijoj, vėliau Europoj. Plintant, dalis žmonių pasilikdavo tam tikrose vietovėse, sukurdavo savo laužus ir pirmąsias gyvenamąsias vietas. Kiekvienos tokios tautelės kalba ir kultūra vystėsi savaip. Tais laikais ryšys su gamta buvo žymiai stipresnis ir tokių reiškinių kaip nacionalizmas ar aiškiai apibrėžtos sienos nebuvo. Pamažu, bėgant tūkstančiams metų, augo ir tautos identitetas, kartu su labiau apibrėžta teritorija ir sienomis. Identitetas, grubiai sakant, yra parodomoji jėga, kai bandoma priskirti save prie tam tikrų savybių, būdingų tam tikrai žmonių grupei tam tikroje vietoje –  žmonių istorijoj tai dažniausiai reiškė išaukštinimą tam tikrų stiprių savo tautos savybių, o iš konkuruojančių tautų buvo šaipomasi paryškinant jų silpnąsias. Egocentriškumas žmogaus istorijoje labiausiais pasireiškė konkurencijoje, kur viena tauta bandydavo įrodyti esą yra geresnė už kitą. Toje konkurencijoje gimė nacionalizmo idėjos, lygiai taip pat kaip baltojoj rasėj gimė rasizmo filosofija. Nacionalizmas labiausiai pratrūko Vokietijoje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai buvo praktikuojama „Vokietija – vokiečiams“ filosofija. Kuo visa tai baigėsi, galima paklausti mano prosenelio, kuris žuvo kare su šita ideologija… Šiandien mes turime labai mobilų pasaulį, kai diplomatinių santykių dėka konkurencija politiniame lygmenyje negali viršyti tam tikrų etinių normos ribų, kai tam tikros sienos panaikintos, kai galima praktiškai nevaržomai keliauti ir gyventi ten, kur nori ir turi socialinių ir kitų galimybių. Šiandienos pasaulyje net ir panorus „išgryninti“ kokią nors valstybę ir palikti tik vieną tautą būtų neįmanoma misija. Tos valstybės, kurios vis dar bando griežtai kabintis už nacionalinio identiteto idėjas, yra neprogresuojančios ir izoliuotos nuo viso pasaulio, pvz., Šiaurės Korėja. Tačiau pasaulis juk neturi Tęsti skaitymą →