Kodėl žlugs dabartinė globalinė ekonominė sistema
Neseniai pasirodė incubatepictures.com išleistas 34 minučių dokumentinis animacinis filmukas „There’s no tomorrow“ (bendradarbiaujant su Post Carbon Institute) apie išteklių išeikvojimą ir neįmanoma misiją vytis begalinio augimo ribotų resursų planetos sistemoje.
Įkvėptas pro-kapitalistinių 1940-ųjų metų filmukų stiliaus, šis filmas yra įvadas į energijos dilemas, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis. Be to, išryškinama nedarni dabartinės ekonomikos plėtra, kuri jau lėmė padidėjusius anglies dioksido, azoto oksido ir metano kiekius atmosferoje, ozono sluoksnio ardymą, didžiųjų potvynių gausą, vandenynų ekosistemų žalą, azoto nuotėkius, nuostolius atogrąžų miškams, spartų gėlo vandens mažėjimą, biologinės įvairovės mažėjimą, ir t.t. Aiškiai parodoma, kaip gali neužilgo iškilti grėsmė maisto gamybai, kuri labai priklauso nuo iškastinio kuro.
„There’s no tomorrow“ filmukas lengvai ir suprantamai pristato plačiai paplitusias pastaruoju metu niūrias perspektyvas į mūsų vartotojišką visuomenę, ir supaprastinant turinį filmuko mintis skamba taip: begalinis ir pastovus ekonominis augimas baigtinėje mūsų planetos sistemoje yra neįmanomas. Tai nėra labai sudėtinga mintis, nes sąvoka „Limits to growth“ (ribos augimui) jau 1972 metais atsirado ekonominės politikos arenoje. Tačiau tam, kad sustabdyti idealiu (tradicinių ekonomistų atžvilgiu) 3% kasmetiniu augimu paremtą kapitalizmo paleistą ekonominį ratą reikia ryžto ekonomikos pertvarkyme bei teisingų prioritetų išdėstyme. Tokioje naujojoje ekonomikoje prioritetais taptų stabilių ir kiek įmanomai labiau nepriklausomų vietinių ekonomikų kūrimas, su akcentu į vietinius resursus bei prioritetais laikant aplinkos faktorius, o ne kuo didesnį ekonominį pelną. T.y., kitaip tariant, dabartinis eksponentinis ekonomikos augimas negali tęstis amžinai, ir kad išvengtume staigaus ekonomikos kolapso, kuris nematomas iki paskutinio momento (žr. žemiau eksponentinio vandens lelijos augimo tvenkinyje istorijos vertimą), turime jau dabar galvoti, kaip pamažu pereiti prie paprastesnio, ne naftos ir tradicinių bankų paremto gyvenimo būdo.
Filmą galite peržiūrėti čia:
***
Vandens lelija
Ši istorija yra taip vadinamoji Prancūzų Mįslė, dažnai naudojama eksponentinio augimo ir „staigios mirties“ iliustravimui kiek ekonominių, tiek aplinkosaugos ir klimato kaitos dilemų problematikoje. Įsivaizduokite tvenkinį su paviršiuje plūduriuojančia vandens lelija. Lelijos populiacija padvigubėja kasdien, ir jei nieko nedaryti, ji užimtų visą tvenkinį per 30 dienų, užmušant visus kitus augalus. Pirmosiomis dienomis lelijos nėra labai daug, ir todėl tvenkinio šeimininkas nusprendžia nieko nedaryti – tol, kol lelija pagaliau neapima pusės tvenkinio. Kaip manote, kokią dieną lelijos bus per pusę tvenkinio? Ogi 29-tą dieną, tai yra liks tik 1 diena imtis gelbėti tvenkinį.
Nemokamas maistas, #2
Kaip jau buvo rašyta spalio mėnesį, pasaulyje susidaro milžiniškos maisto (ir ne tik) atliekos. Yra kažkas keisto tame, kad vienoje pasaulio dalyje šiukšlių konteineriai prisikrauna vis dar kuo puikiausiai valgomu maistu, o kitur žmonės krenta kaip musės neturėdami ko valgyti. Žinoma, ką ten paprastam lietuviui iki badaujančio afrikiečio – gi net ekonominė krizė dabar, nei naujesnės mašinos nusipirkt neįgalime, nei į kiną ar šokius nenuesi taip dažnai. Tačiau pasaulis turbūt nebūtų toks įdomus, jei visi būtume panašūs – vis tik yra tokių žmonių, kuriems ne savo problemos – ne vis vien, nes, galų gale, nemaža badaujančių šalių rūpėsčių dalis atsirado būtent dėl „civilizuoto“ pasaulio politikos ir ekonominio Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos išnaudojimo – gal mes, kurie ne Vakarų politikai ir ne kariūnai, ne patys kalčiausi (mes tik remiam kai kuriuos verslus perkant daiktus, pigiai pagamintus Trečiojo pasaulio šalyse, kur darbuotojai dažnai neturi jokių garantijų ir gauna daugiausiai šimtadalį nuo pagaminto produkto kainos), tačiau mes visi esame tam tikros kultūros dalis, ir yra visai normalu nesigėdyti ar nesibaidyti tam tikro atsakingumo už savo valstybės politiką ar net už savo tradicijas.
Tokių žmonių, kuriems ne vis vien, visalaik yra tarp mūsų – ir tai nėra vien (ir net ne daugiausia) turtuoliai, kurie sąžinės prabūdimo minutę ištraukia keletą savo milijonų ir Tęsti skaitymą →
Nemokamas maistas
Pasaulyje kasdien išmetamos tonos gero, vis dar tinkamo vartojimui maisto. Nors sunku pasakyti, kokia yra pasaulinė statistika (kai kurie šaltiniai teigia, kad išmetamo maisto kiekis išsivysčiusiuose šalyse gali siekti 40% viso pagaminto maisto), yra apskaičiuota, kad JAV per metus sąvartynuose atsiduria 29 mln. tonų maisto produktų, o Didžiojoje Britanijoje – 3.6 mln. Ir tai nepaisant fakto, kad 850 milijonų žmonių šiuo metu badauja arba kenčia nuo nepakankamo maitinimosi.
Maistą išmeta visi, pradedant paprastais žmonėmis, baigiant parduotuvėmis, restoranais ar didmeninės prekybos vietomis. Žinoma, paprasti gyventojai dažniausiai išmeta tai, kas jau tinkama tik į kompostą, mažos parduotuvės taip pat stengiasi taupyti ir neužsakyti tiek prekių, kad vėliau jas reikėtų išmesti, bet didžiųjų prekybos centrų šiukšlių konteineriai neretai prisipildo dar gerų ir tinkamų vartoti produktų. Toks švaistymas sunkiai suvokiamas arba tuo net sunku patikėti, kol Tęsti skaitymą →
Gyventi sąmoningai 
Naujausi komentarai