Liz ir Markas iš Exotic World Gifts keliavo Azijoje ieškodami rankdarbiais užsiimančių amatininkų savo sąžininga prekyba paremtam verslui, kai vieną dieną pateko į prieglobsčio stovyklą drambliams Šiauriniame Tailande. Su nešiojama vaizdo kamera jie nufilmavo dramblį, kuris tobulai meniškai nutapė paveikslą. Po kelių mėnesių filmukas atsidūrė YouTube svetainėje ir tapo ne tik vienu iš populiariausių ten esančių, bet ir dar vienu įrodymu, kad gyvūnai turi daugiau gabumų, nei dažnas mūsų galėtų įsivaizduoti.
Tokie vaizdai iš tikrųjų priverčia sustoti ir susimąstyti: šiuo atveju žmonės buvo giliai paliesti ir apstulbę; ir turbūt daugeliui mūsų po tokių vaizdų tenka iš naujo vertinti mūsų santykį su gyvūnais ir planeta.
Liz ir Markas susipažino su šios stovyklos, kuri globoja dramblius, nukentėjusius nuo blogo elgesio Birmoje ir Tailande, gyvūnus mylinčia savininke, kuri guodėsi, kad net ir jos dramblių prieglauda yra galiausiai sugretinama su kitomis stovyklomis, kur yra toleruojama tam tikra prievarta prieš gyvūnus. Keista įsivaizduoti, kad štai, šis mielas drambliukas vienoje gyvenimo situacijoje yra puikus menininkas, o kitoje – jau grandinėmis prie stulpų prirakintas vergas… Tad Liz ir Markas dabar yra įsitraukę į altruistinę veiklą, skirdami savo pinigus ir laiką dramblių gelbėjimui nuo žiauraus elgesio ir juos žalojančių treniravimo praktikų.
Tai – tik vienas pavyzdys to, kaip protauja gyvūnai ir kaip tai įkvepia žmones veikti. Nes, pasirodo, ne taip jau ir toli esame nutolę nuo gyvūnų. Bent jau tikrai ne taip toli, kad elgtumėmės su jais kaip su daiktais – būtent taip šiuolaikiniai įstatymai dažnai apibūdina gyvūnus.
O juk gyvūnų „protavimo“ pavyzdžių galima surasti tikrai nemažai.
Afalinos (delfinai) viena į kitą gali kreiptis vardais ir, be žmonių, yra vieninteliai žinoma gyvūnų rūšis, turinti tokią tapatybę. Gorila Koko supranta virš 2000 angliškų žodžių bei moka virš 1000 gestų kalbos ženklų, o jos IQ testo įvertinimas žmogiškojoje skalėje – tarp 70 ir 95 (kai 100 laikoma vidutiniu rezultatu). Kai kurios varnos (ypatingai Corvus moneduloides) sugeba sukurti ir/arba pasinaudoti įrankiais maistui pasiekti – tai savybė, iki tol žinoma tik tarp žmonių bei žmogbeždžionių. Drambliai pagal kvapą atskiria nedraugiškus žmones. Ir t.t.
Gyvūnai yra protingesni negu jūs galvojate – taip kovo mėnesį rašė „National Geographic“ savo straipsnyje „Animal Minds“, kuriame buvo pateikta ir daug aukšto gyvūno intelekto pavyzdžių. Ir nors mes vis dar galvojame, kad tik šunys ir katės nusipelno būti amžinais mūsų gyvenimo palydovais, nes „oj kaip gražiai jis ant dvejų kojų atsistojo“, arba „o mano šuo pagal komandą atneša man šlepetes“, mes turime pripažinti, kad skirtumo tarp mūsų taip mylimų šunų ir kitų gyvūnų nėra daug: kai kurių intelektas net viršija augintinių intelektą (pvz., kiaulių), tačiau nepasydami to, mes paverčiame juos produktais, tam kad patenkintume visiškai nebūtinas reikmes, ir vadiname save civilizuota visuomene.
Kartais tikrai sunku pasakyti, kas yra civilizuotesnis – žmogus ar gyvūnas.
***
Papildomi skaitiniai:
„Dramblių gyvenimas“ – mažiesiems skirta knygelė apie cirkus su gyvūnais
***
foto: whorange
Gyventi sąmoningai 
Taip kaip mes esame sukurti “pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“, taip ir gyvūnai buvo sukurti pagal žmonių atvaizdą ir panašumą. Stebėdami fotografiją, ko ten ieškome pirmiausiai, – žinome savęs, arba veido, kurį pažįstame. Lygiai taip pat, stebėdami gyvūnus ir rasdami juose panašumų su savimi, mes džiaugiamės, nes tas bendrumas, kurį tarsi veidrodyje matome gyvūnijos pasaulyje, apskritai gamtoje, mus jaudina, sukelia džiaugsmą. Tai todėl, kad kurdamas pasaulį, Dievas pirmiausiai troško išvysti žmogų, tačiau pirmiausiai sukūrė makrokosmosą, o mikrokosmosą, t.y. mus sukūrė paskutinius. Ar žinote bent vieną rūšį, kuri atsirado po moters sukūrimo? Ji pats nuostabiausias Dievo kūrinys iš visų, Dievo meilės objektas. Dėl žmonių buvo sukurti visi gyvūnai, kad mes juos valdytume, ir tai darant su meile, mums suteiks daug džiaugsmo. Todėl gyvūnų atžvilgiu mes esame tarsi dievai, jų šeiminkai.
Realybėje, kartais greičiau velniai nei dievai.
Brangus Aisti,
Labai patogu, kai gali sau leisti negalvoti pats, o pasikliauti ivairiomis doktrinomis, kurios pasako tau, kaip gali gyventi, o kaip ne. Bet ar ziuredamas man tiesiai i akis gali man pasakyti, kad zudydamas gyvuna “su meile“ jausies absoliuciai svarus?
As nežudau gyvūnų. Stengiuosi nesumindyti ir labai menkų. Bet, jei reikėtų išgyventi – medžiočiau, žuvaučiau, nors labiausiai mėgstu augalinį maistą. Praeitą žiemą sugavau nemažai pelių (pelėkautais), nes jos viską graužė ir trukdė miegoti.
Manau, maisto trūkumą ir bado klausimą išspręs jūra:
“Kasmet nuo bado miršta dvidešimt milijonų žmonių, t.y. 60 000 žmonių per dieną! Štai apie ką galvoju: daugiau nei du trečdaliai žemės, t.y. daugiau nei septyniasdešimt procentų žemės paviršiaus, sudaro vandenynai. Ką darysime, jei išseks visi maisto šaltiniai žemėje? Tada mums teks kreiptis į vandenyną ir gaudyti maistą ten. Mums tikrai nebus kitos išeities: teks spręsti žmonių išgyvenimo klausimą, pasitelkus jūrą.“
Šaltinis: http://moonis.wordpress.com/2008/04/02/jura-issprendzia-bado-klausimus/
Naivus Jūs, Aisti, jūroje “maisto“ mažėja ne dienom, o valandom.
Nesu naivus, remiuosi turima informacija:
“Žaliavos, gaunamos iš žemės sausumos, ribotos, bet jūros ištekliai beribiai. Viena žuvis gali išneršti kelis milijonus ikrų. Štai kodėl jūros žaliavų ištekliai neišsenkantys. Jei šią naršą patalpintume į inkubatorių, yra galimybė, kad išaugs šimtas procentų ikrų. Jei tinkamai pasirūpinti maitinimu ir kitų rūšių žaliavų investavimu, galima išauginti ir pagaminti be galo daug jūros produktų. Tai įmanoma tik dėl vandenyno, todėl aš galvoju apie žvejybos pramonę.“
Paskaitęs šį post’ą nusprendžiau parašyti šia tema savo nuomonę. Ją galima rasti čia: http://mindaugelis.wordpress.com/2008/05/26/gyvunai-neturi-teisiu/
@Mindaugėlis
Į tavo išvedžiojimus jau seniai yra rimtų atsakymų – užtenka paskaityti Gary L.Francione: http://www.abolitionistapproach.com/?page_id=40
Citata: “Nei vienas gyvosios gamtos atstovas, išskyrus žmogų, pagal savo biologinę konstrukciją negali tapti racionaliu moraliniu agentu, todėl negali turėti teisių.“ Labai jau minimalistiškas požiūris – gyvenimas ir yra gražus dėl to, kad jis yra sudėtingas, ir ne visada pasiduoda šaltoms logiškoms formulėms: taisyklės turi išimčių, o ir tik mums (žmonėms) spręsti, kas gali būti racionaliu moraliniu agentu, o kas ne, yra neobjektyvu: mes juk, žinoma, sakysim, kad tik homo sapiens sapiens turi visas imanomas teises (o dar konkrečiau: baltaodis heteroseksualus vyras – kaip tai buvo ilgą laiką mūsų praeityje). Tai žinoma kaip viena diskriminacijos forma – rūšizmas.
“Žmogus su gyvūnais gali elgtis taip kaip nori, o jo elgesį galima vertinti tik moraliniu aspektu.“ Taip, bet tas moralinis aspektas ir yra gyvūnų teisių esmė. Mes, pavyzdžiui, irgi galime elgtis kaip norime su Žeme, mūsų planeta – bet kiekvienas protingas žmogus neniokiotų gamtos ir nešiukšlintų, kai nuo to akivaizdžiai priklauso mūsų pačių gerovė. Arba stipresnis žmogus GALI norėti sumušti silpnesnį – bet įstatymai to neleidžia – būtent dėl to moralumo. Mes GALIM daug ką – bet jei norime gyventi sąmoningai, turime galvoti ir apie tą keblų moralinį aspektą: rūpinantis kiek žmonių, tiek Žemės ir gyvūnų gerove, nes galų gale tai yra tas pats: tarkim, gyvūnų teisių problematika ir pramoninis gyvūnų išnaudojimas dažnai liečia ir aplinkosaugines problemas, siejamas su ekonominėmis Žemės resursų naudojimo problemomis, bei su žmonių gerbūviu (kalbant apie pasaulinį badą, ir pan.). http://lt.wikipedia.org/wiki/Veganizmas#Ekologiniai_ir_ekonominiai_aspektai
@Aistis
Ieva teisi: sparčiai mažėja ne tik biologinis vandenynų įvairumas, bet ir pačių žuvų kiekiai. Žurnalas “Science“ parašė neseniai apie ketverių metų tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad jei pramoninės žvejybos tendencijos liks tokios pačios, 2048 metams pasaulio vandenyne neliks nė vienos laukinės žuvies.
O žuvų fermos juk irgi ne išeitis – kad išauginti norimą žuvų rūšį, jai tenka sumaitint kelis kartus daugiau pašaro, tai yra mes naikinam daugiau, negu “kuriam“. Daugiau apie tai:
http://en.wikipedia.org/wiki/Environmental_effects_of_fishing
Keistuoliai žmonės, ginčyjatės su žmogumi, kuris visu pirma tiki dievu, o visu antra primeta ta tikėjimą kitiems – „Taip kaip mes esame sukurti..“. Apie ką jūs kalbat? Koks dievas?
Atsakant į temą – senai buvo pastebėta, kad gyvūnai protauja, vienas iš tokių gyvūnų – iš afrikos atėjęs hommo sapiens, kuris iš kitų gyvūnų išsiskiria tik tuo, kad sugeba perduoti informaciją ir patirtį ne tik savo dabar gyvenantiems gentainiams, bet ir ateinančioms kartoms.
Tai nejaugi tikėjimas Dievu padaro diskusiją nebeįmanoma? Matyt, dialogas neįmanomas ir tarp žydų ir musulmonų, tarp krikščionybės ir islamo, nes, o varge, jie visi tiki… Kažkodėl tuo atveju, net demokratinėje aplinkoje, gerbiamasis VM, liktum mažumoje?
Tai be abejo, kad diskusija yra neįmanoma. Čia tas pats, kaip tėvas vaikui sako – kalėdų senio nėra, o vaikas sako – yra, nes man mama sakė. Ir neįrodysi tokiam ožiui.
Kaip žinia – išsilavinusių žmonių yra mažiau, nei tamsuolių, kitaip tariant – mes mažuma, o Jūsų – dauguma.
Jei išsilavinimas rodiklis, tai tikintieji visais laikais buvo labiausiai išprusę žmonės, tokie kaip jėzuitai viduramžių Europoje ar budistų vienuoliai Azijoje, ar žyniai Egipte. Jei pasidomėsite religijų įkūrėjų gyvenimu, tokių kaip Buda, Konfucijus, Muchamedas ar kitų, jie buvo neeilinės asmenybės, pralenkusios savo laikmetį. Net Sokratas, Aristotelis ir kiti graikų išminčiai buvo tikintys. Praktiškai jų dėka, žinoma, labiausiai Jėzaus, atsirado visa dabartinė civilizacija.
Religijos tikslas disciplinuoti žmogaus kūną ir išlaisvinti sąžinę. Tokiu būdu žmogus išmoksta aukotis ir gyventi dėl kitų. Religija yra priemonė, o ne tikslas. Tikslas – džiaugsmas, meilė ir gyvenimas vardan kitų. Meilės šaltinis – Dievas. Džiaugsmas gali atsirasti tik tada kai žmogus gyvena vardan savo džiaugsmo objekto (Dievas, žmona, vaikai, tėvai, visuomenė ir t.t.). Pabandyk džiaugtis būdamas vienas – atsirastum N. Vilnios atitinkamoje įstaigoje tarp save labai išsilavinusiais laikančių žmonių.
Vieni bando įrodyti viena, kiti antra. Kiek teko girdėti šiame gyvenime, mano nuomone, teisingiausiais atsakymas dėl Dievo toks: angosticimas. Tarptautinių žodžių žodyne pateikta “gnoseologijos (pažinimo mokslo) kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę.
Bertrand Russell pamąstymas. Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.
iš wikipedijos.
Ar Dievas yra? Tai jau įrodyta moksliškai. Tą padarė Susivienijimo bažnyčios įkūrėjas. Laikykite tai hipoteze, nes praeis kiek laiko, kol tai taps visiems priimtina. Tekstas yra čia: http://moonis.wordpress.com/category/susivienijimo-judejimas/dieviskas-principas/
Jūs operuojate pasenusiomis žiniomis. Ateina nauja epocha.
“Ar Dievas yra? Tai jau įrodyta moksliškai.“
Šiandien man atrodo, kad teisingiausia yra nesiginčyti su žmogumi, kuris tiki į Dievą, ir tikriausiai gina savo tiesą. Ir neįrodynėti savo paties tiesų, ką aš padariau 12 komentaru :)
Gal mes neturim bendro tikslo, todėl yra nesklandumas.
Jei bendras tikslas atrasti tiesą, tai ją atrasime. Blogiausia, ką galime padaryti – nustoti jos ieškoti.
Viena iš didžiausių nūdienos blogybių – santykinės vertybės, žmogus be principu. Toks žmogus netinkamas niekam. Būk arba šaltas arba karštas, nebūk abejingas.
Somehow i missed the point. Probably lost in translation :) Anyway … nice blog to visit.
cheers, Incite
.
Labas. Labai mane sudomino dramblių stovykla. Aš drambliais žaviuosi ir gėriuosi. Man jie labai paslaptingai žaviai meilios būtybės. Tris dramblius gyvus mačiau Švedijoje, Kalmarden zoologijos sode. Gaila, kad jų nėra Lietuvoje. Turbūt sėdėčiau ir sėdėčiau prie jų :) Labai norėčiau sužinoti kaip ten reiktu nusigauti iki tos stovyklos. Kokia kaina ten praleisti bent kelias dieneles su drambliukais/. Gal koks internetinis puslapis apie ta stovyklą yra, ar kažkas tokio, kur galėčiau gauti bent kažkokios įdomios ir vertingos informacijos. Labai ačiū, jei kas suteiksite man tokios informacijos.
Taii ir nesupratau – ar dramblys PATS paišė, niekieno nevadovaujamas? Ar jam kas nors rodė, kada judėti žemyn, kada aukštyn, kada ir kokių dažų paimti? O gal jis išdresiruotas taip, kad mokėtų piešti tik šitą paveiksliųką ir tik taip?
O gal jis tiesiog laisvalaikiu mėgsta paišyti ? :) Jeigutaip, tai aš tikrai apstulbinta.
tas dramblio pavyzdys kaip tik gyvūnų teisių gynėjų idėjoms prieštarauja – aiškus gyvūno išnaudojimas, na kaip cirke beveik. Čia kitas filmukas, truputį aiškesnis http://www.youtube.com/watch?v=SsPb-Rep9Ds&feature=related
Aš pati labai myliu gyvūnus, ir tikrai pritariu nuomonei, kad gyvūnai turi sąmonę, o taip baisiai elgtis su jais gali tik gyvuliai, o ne žmonės!